Pirmiausiai derėtų pradėti nuo komandos sudėties – kas, iš kur čia buvo ir kaip jiems ten toliau klojosi. Pati komandos sudėtis paaiškėjo jau pavasarį – iš karto po Lietuvos respublikinės olimpiados Šiauliuose, dar ir jubiliejinės, nes jau 60-tosios.
Per ją, tapę nugalėtojais, vardinius kvietimus į komandą ir į Amsterdamą gavo Elena Dulskytė ir Linas Klimavičius – abu iš Vilniaus licėjaus. Abu jie jau su Pasaulinių matematikos olimpiadų medaliais – Linas net jau su sidabru, o Elena – su gražia bronza.
Visiems kitiems, norintiems pakliūti ten, kur Elena su Linu, teko praeiti 2 dienų atranką, vykusią iš karto po olimpiados. Į tą atranką buvo kviečiami Lietuvos olimpiados pirmųjų-antrųjų vietų laimėtojai devintose ir dešimtose klasėse bei pirmųjų-trečiųjų vietų iškovotojai vyresnėse klasėse.
Per tą tikrai nelengvą matematinį pasivaikščiojimą į pirmąją Lietuvos komandą (nes kartu buvo atrenkama ir antroji – į Vidurio Europos olimpiadą, trumpiau, MEMO) prasibrovė Motiejus Valiūnas. Motiejus ne naujokas matematikų padangėse, nors anksčiau labiau į dangų astronomiškai dairęsis, o dabar jau į matematiką labiau atsigręžiantis. Motiejus, pagal kalbas, pirmąją dieną dėl šviesulių stebėjimo į kontrolinį atėjo po nelabai (iš)miegotos nakties. Laimei, dangiški reikalai visai nesutrukdė žemiškiems, nes kontrolinį darbą jis “laimėjo” tokiu skirtumu, kokio mūsuose jau seniai nebuvo stebima. Tiesa, tame kontroliniame dalyvaujant Linui Klimavičiui tas atsiplėšimas gal ir nebūtų buvęs toks ryškus, bet mes dabar tos svaiginančios, jaudinančios ir niekaip nepabaigiamos temos “kas būtų, jei dar kas nors būtų buvęs?” pernelyg negvildensime.
Kiti “laimingieji” į komandą prasibrovė jau ne su tokiais ryškiai skirtumais: tai ir pasaulio čempionate Bremene prieš dvejus metus jau buvęs (o pernai ir MEMO sidabru pasidabinęs) Edvardas Poliakovas, ir vienintelis šiais metais Kauno atstovas Paulius Virbalas.
Į komandą pakliuvo ir vienintelė visai ne Vilniaus licėjaus ir ne KTU orbitos atstovė – Ana Daglis, kuri jau vien dėl to tikrai nusipelno mažų mažiausiai ir didesnio pagyrimo bei atidesnio žvilgsnio.
Komandai jau nebe pirmus metus vadovavo Nacionalinės premijos laureatas profesorius Artūras Dubickas, kartu taip pat vyko ir šių eilučių autorius.
Prieš pat Pasaulinę Olimpiadą komanda, kaip jau tapo įprasta, buvo išvykusi į Minską, kur baigiamajam olimpiniam etapui jau daug metų yra ruošiamasi kartu su Baltarusijos komanda.
Pati Olimpiada Olandijoje, ar kaip dabar labiau linkstama sakyti, Nyderlanduose, buvo labai olandiška, tai yra labai solidi. Olimpiados organizatoriai kilstelėjo olimpiados organizacinį solidumą ir kitiems kraštams bus nelabai lengva jį išlaikyti. Tuo pačiu metu viskas buvo daroma ne tik gražiai, bet ir labai racionaliai.
Lietuvos komandos pasirodymą komandos vadovo profesoriaus Artūro Dubicko nuomone reikėtų vertinti gerai, ypač atsižvelgiant į keletą aplinkybių, apie kurias, tikėkimės, nepamiršime užsiminti.
Žiūrint grynai į formalius rezultatus, komanda surinko 5 taškais mažiau negu pernai.
Kur tie taškai buvo prarasti ir apskritai, ar jų buvo galima neprarasti, sunku dar ir dabar galutinai nutarti ar pasakyti. Slapta ne vienas vėl tikėjosi sidabro iš jau sidabro spalvą pažįstančio Lino ar Elenos, o gal net iš Motiejaus. Tos viltys buvo labai natūralios ir suprantamos, tačiau vėl norėtume priminti, kad tolydžio kylant uždavinių gražumui (ir sunkumui) bei augant komandų pasirengimo intensyvumui, tiesinis rezultatų prognozavimas jau seniai nebeįmanomas.
Dėl rezultatų pasakytina tiek – sidabro šį kartą mūsiškiams nekliuvo. Geriausiai pasirodęs ir lygiai dvi dešimtis taškų sumedžiojęs Linas Klimavičius pelnė vieną iš “aukštutinių” bronzų – nes 22 taškai jau buvo dengiami sidabru.
Tokioje pasaulio protų apžiūroje pirmą kartą dalyvavęs Motiejus Valiūnas surinko 18 taškų ir parodė antrą rezultatą Lietuvos komandoje.
Mūsų šaunioji Elena Dulskytė ir jos bendraklasis Edvardas Poliakovas uždirbo po 16 taškų – už tai irgi buvo skiriamas bronzinis apdovanojimas.
Visi 4 medaliais apdovanotieji Licėjaus moksleiviai yra mokytojo Beno Budvyčio auklėtiniai.
Be apdovanojimų neliko ir kita komandos narė Ana Daglis iš Vilniaus “Santaros” vidurinės mokyklos bei kaunietis “Saulės” gimnazijos absolventas Paulius Virbalas – išsprendę po “pilną” uždavinį, jiedu gavo po Pagyrimo raštą.
Pasižiūrėjus į pačius uždavinius krinta į akis daugybė dalykų, bet gal labiausiai – formuluočių grakštumas. Angliškame variante paskutiniajam, geometrijos uždaviniui suformuluoti gana trijų eilučių (lietuviškame ji labai nežymiai – tik vienu žodžiu ir dar vienu simboliu – netelpa tose minėtose trijose eilutėse).
Taigi trijų eilučių pakako 6 uždavinio formuluotei – ir būtent taip pat 6 žmonėms pasaulyje užteko jėgų pilnai iki galo jį išspręsti. Paminėtina, kad daugiau geometrinių uždavinių kaip ir nebuvo, na, žinoma, galima sakyti, kad kaip ir geometrijos kalba formuluotas buvo dar ir 2 uždavinys, tas pats jau su labai iš karto sprendėjų pasaulyje išgarsėjusiais vėjo malūnais. Jis netgi neatrodė labai sunkus, ar galėjo rodytis net visai natūralus. Bet tas jo “nebaisumas” pasirodė esantis apgaulingas – “išstatytas” pirmąją diena 2-uoju numeriu, taigi kaip vidutinio sunkumo arba bent jau tikrai ne pats sunkiausias uždavinys – jis tesusilaukė vos 22 pilnų sprendimų. Ir kaip kažkas bandė juokauti, kad mes visi taip ir likom be “normalaus” geometrinio uždavinio. O atrodo, ir tai tiesa, kad per pastaruosius metus mes jau buvome gerokai prasimiklinę spręsti tokius “normalius” geometrijos perliukus.
Olimpiadoje triumfavo kinai, tačiau individualioje įskaitoje šiais metais tebuvo vienintelis nugalėtojas ir kai tas vienintelis nieko, nė vieno taško nepraganęs žmogus pakilo į sceną, pasirodė, kad tas vienintelis nieko nepraradęs sprendėjas yra ji, vienintelė nieko nepaleidusi yra Liza Sauermann (Zauerman). Kai Liza pakilo į sceną, visi iš pradžių labai suūžė, po to visi nuščiuvo, net nesuprasi, kas ten įspūdingiau atrodė.
Lieknutė, labai paprastai atrodanti (sutikę gatvėje, tikrai nieko neįtartumėte), ji tą akimirką buvo paskelbta ne tik absoliučiai pirmąja šių metų matematikos pasaulyje, bet priedo atsidūrė dar ir daugiausiai tauriausių apdovanojimų turinčių nugalėtojų sąrašo viršuje – 4 aukso ir 1 sidabro medalis.
Tiesa, manoma, kad kitais metais Lizą pagal “auksų” skaičių palankiai klostantis aplinkybėms jau vėl bus kam pakeisti.
Nebužtvenksi upės bėgimo, kaip sakė mūsų klasikas Maironis ir jis buvo “kiaurai” teisus. Ši mintis galėjo daug kam ateiti į galvą ir ypač klausantis ovacijų, kurios buvo sukeltos 13-mečiam Peru atstovui, važinėjančiam į matematikos olimpiadas jau nuo 11 metų, o šiais metais jau spėjusiam aukso medalį nusikalti.
O į Olimpiadas juk galima važinėti iki kol 20 sukaks.
Ir nors paskutiniąsias dienas merkė lietus, suvaręs po pastoge atėjusius į uždarymą, bendroji nuotaika kaip visada buvo labai ryžtinga, kovinga ir žvali.
Dalyviai skirstėsi kupini tylaus nepalenkiamo ryžto po metų susitikti Argentinoje.
R.Kašuba