Pastaruoju laiku, jau antri metai tenka prikišti nagus prie Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijoje tikriausiai jau ilgus metus, nors net klausiamas nepasakyčiau, kiek jau metų vykstančios Sūduvos krašto gimnazijų olimpiados. Dėmesį į tai, kad ir ten kunkuliuoja matematikos konkurso verpetai, atkreipė Vilniaus Universiteto Ekonomikos fakulteto prodekanas (ir to fakulteto studentų numylėtinis) docentas Jonas Martinavičius.

Iš pradžių pagalvojau, gal jis pats iš Marijampolės, ar bent jau garantuotas suvalkietis. Na, o jei ne suvalkietis, tai gal nors zanavykas, kokiu ir aš norėčiau būti. Ne, prisiminiau dar ir pats, kad ne. Jonas Martinavičius nėra suvalkietis, o yra tikras tvirtas žemaitis iš Tauragės. Kaip tikras žemaitis, kuris viską atitinkamai daro, tai jis taip ir konkursą Marijampolėje – tikrai ir tvirtai rėmė. Skaitytojas, kuris pažįsta gyvenimą, dabar imtų stebėtis autoriaus naivumu ir imtų sau pirmiausiai patyliukais galvoti: žinom, kaip būna, žinom, kaip būna, o būna taip. Už tikrą vyrą žemaitį būna kartais dar tikresnė žmona suvalkietė. Ir aš taip tris minutes galvojau ir net jo paties esu klausęs, gal tikrai taip? Prodekanas Jonas sakė, kad ne.

Teko patikėti. Baigėsi visi paprasčiausi aiškinimai. Liko pagarba dar vieną gražų darbą ant savo pečių užsivertusiam žmogui. O kadangi jis taip tvirtai rėmė ir dar ir manęs šiek tiek pagelbėti paprašė, tai po tų visų, skaitytojui probėgomis papasakotų dalykų, jau nebuvo kaip atsisakyti. Taip ir aš ėmiausi prie tų reikalų prisidėti. Beprisidėjinėdamas surašiau uždavinių sąlygas taip truputį suvalkietiška dvasia, kurią aš šiek tiek labai gerai pažįstu.

Tegu skaitytojo nestebima žodžiai “šiek tiek labai gerai” – esu kuklus nuo pirmosios klyksmo Žemėje dienos. Mūsų ištikimas olimpiadų bendražygis Aivaras Novikas (kaip visada) pažiūrėjo, kad tose sąlygose neliktų kokių baisių riktų ir taip pernai pirmą kartą pasiuntėm marijampoliškiams marijampolietiškai aranžuotas sąlygas. Panašu, kad jiems patiko, nes ir šiais metais to paties paprašė. Taip sudarėm ir šiais metais. Jeigu dar ir kitais metais paprašys, stengsimės ir vėl. Ir vis svajojame, gal kada nors ir patiems pavyks į tą Marijampolę nukakti. Ne juokas į Suvalkijos sostinę važiuoti. Na, bet ir mes patys juk kažkiek iš sostinės.

Dabar dar apie varžytuves Raseiniuose, su kuriais bendradarbiaujame jau tų laikų, kai kai kurie dabartiniai ąžuolai galiūnai dar buvo tik bedygstą. Ir kai kurie ąžuolai tada nelabai tedrįsdavo šnarėti. Taigi konkursas Marijampolėje vyko gruodžio 10 dieną, o už 5 dienų jau turėjo vykti ir konkursas Raseiniuose (http://www.zemrsn.lt/renginiai54.cfm), kuris turi, kad ir ilgą, bet vis tiek labai mums gražų pavadinimą, kurioje yra minimas tas dabartinis iškilmingas Kalėdinis metų laikas ir to krašto sūnus profesorius Jonas Kubilius.

Olimpiada kasmet vyksta nuo 1999 metų. Ir visais laikais Raseinių krašto olimpiadų uždaviniai buvo kartais daugiau, kartais mažiau, bet visada kažkiek “raseinizuoti”. Didelė papildoma naujiena paskutiniųjų metų varžytuvėse buvo ta, kad pasibaigus matematikos uždavinių sprendimui, kiekviena komanda sukaupusi visas likusias jėgas dar paskirdavo po žmogų varžytis poezijos rašymo konkurse, kur nurodyta tema per kelias minutes reikėdavo surašyti po kelias eiliuotas eilutes. Parašius belikdavo jas perskaityti ir kitos temos griebtis.

Autoritetinga komisija tuos rašytojų ką tik gyveniman paleistus dvieilius, trieilius ir ketureilius vertino penkių balų sistema. Konkursui pasibaigus kaip mat ir nugalėtojai būdavo suskaičiuojami. Net toks solidus žmogus kaip Antanas Apynis iš Vilniaus Universiteto, kuris jau antras dešimtmetis vadovauja Lietuvos neakivaizdinei Jaunųjų matematikų mokyklai ir kuris, kaip rimtas žmogus, patikėkite, nėra labai linkęs švaistytis pagyrimais, ir jis šiais metais sakė, kad tie konkursai irgi galvą miklina. Jis daugiau nieko labai nesakė, bet mes pridėsime, jog nujaučiame, kad miklina tikrai, matyt, neblogiau kaip matematiniai uždaviniai, jeigu jau Antanas Apynis apie tai užsiminė.

Prisipažinsime, kad mes su Vilniaus Universiteto doktorantu Aivaru Noviku tokius renginius darome jau nebe labai atsimename, kiek laiko – iš akies imant, tikrai ne mažiau kaip penkeri metai. Dar niekas mums jais nesiskundė, kad jie netikę, nors mes juos daug kartų ir daug kur darėme – ir vasaromis Toliejoje per tarptautines “Kengūros” stovyklas, ir Vilniaus Universitete per pavasariais vykstančias studentų dienas.

Varžytuvėse Raseiniuose talkino ir legendinis Pasaulinių matematikos olimpiadų dalyvis (ne juokas – penki dalyvavimai dar tebesėdint Kretingos Pabrėžos gimnazijos suole). Būtų žmogiškai nepadoru ir istoriškai neteisinga nors kiek nepaminėti gerųjų Raseinių varžytuvių fėjų – tų didžiųjų varžytuvių organizatorių ir puoselėtojų – mokytojos Salomėjos Brazinskaitės ir direktorės Aldonos Mankauskienės. Pasižiūrėjus, kaip Jos šypsosi, Jums gali pasirodyti, jog gražūs dalykai Pasaulyje vyksta savaime.

Ir dar. Kol Jūs nematėte, kaip Jos šypsosi, tai dar oi! ne viską Žemaitijoje matėte. Nuvažiuokite ir pamatysite.