Impresijos

I
И тень Ее, чудна как искрометный дар Небес,
Взошла над безднами души и воссияла…
И шевельнулось все кругом, и тихо так,
Незримо незаметно зазвучало.

II
И память о Тебе светла как дуновнье,
И кружатся в молитве Небо и земля.

III
Лучом парящим страждущего Неба
Останься в сердце, светлой радости полна!

Vienas įvairiausių kalbų sukėlęs Toliejos epizodas, vykęs Naujininkų Klebonui akyse, Eglei Dobilaitei dalyvaujant

Kalbų po to būta pačių įvairiausių, svarstymų, pamąstymų ir vertinimų – irgi. Ne mūsų reikalas apskritai kalbėti apie tą romantišką istoriją ar rašyti jos dalyviams pažymius, juolab kad žemiškuose reikaluose retai sutinkame šimtaprocentinių teisuolių. Pretekstas mums įsikišti būtų nebent tai, kad tos istorijos šerdį sudaro vienas visai neblogas aritmetikos uždavinys.

Galutinę nuomonę ir apie tą uždavinį, ir apie tą istoriją paliekame Jūsų protams ir širdims. O mes tik pakartotume – beveik tiksliai – ir net kartu su neišgalvotu klasiku: “Jei Tau koks reiškinys patinka, Tu jį iš karto pavaizduok, Su mūza savo dar palygink ir į redakciją paduok” Na, kur jau čia mums, paprastiems žmonėms “iki mūzų”, nors gražių panelių aplinkui tikrai nestinga. Sutiksite jų ir šioje istorijoje.

Dauguma šaltinių dar mini toje istorijoje dalyvavus tikrus neišgalvotus personažus, arba Liną Pugžlį, Karolį Vencevičių ir vieną iš daugybės stovykloje buvusių Žilinskų. Ne visų jų vaidmuo buvo vienodai idealus, gal ir jiems kada būdavo nelengva, tačiau visi pasakotojai juos apskritai iškelia kiek aukščiau negu kitus – na, gal jiems tiesiog geriau susiklostė aplinkybės. Sakytinė tradicija prie tų pačių nepriekaištingiausių paprastai ir priskiria vieną kurį iš tų Žilinskų. Nenutylėsime ir to, kad toji istorija – ir dar su konkrečiais vardais – buvo iškilusi ir tą atmintiną paskutinį sekmadienį, tą dar dorai nepraaušusį ankstyvą rytmetį, kai buvo net neaišku, ar saulė jau buvo patekėjusi, ar dar tik betekanti. Štai ta istorija. Dar kartą pabrėžiame, kad už žmogiškąją tiesą jokios galutinės atsakomybės neprisiimame, juolab kad jau vien tik aritmetinės tiesos paieškų reikalai paprastai vargu ar kada bepasirodys.

Mokytoja Eglė Dobilaitė ir trys jos aritmetiniai asistentai Kartą kažkur toli toli, o gal net ir visai čia pat buvo nuostabi aritmetikos mokytoja Eglė Dobilaitė. Ir nors ji per pamokas kalbėdavo labai tyliai, tačiau garsas apie jos pedagoginį talentą buvo pasklidęs per visą kraštą, buvo persiritęs per Toliejas ir Dubysas giliausias – iki pat Vilniaus aukštumų. Ir visi sakydavo, kad mokytoja Eglė ir pušies kankorėžį išmokytų be klaidų skaičius sudėti. Likimas pasitvarkė taip, kad toji lemtingoji aritmetikos pamoka vyko kaip kartas toje klasėje, kur mokėsi Pugžlys, Vencevičius ir, žinoma, vienas iš Žilinskų. Mokytoja Eglė, dar nežinodama, į ką viskas išvirs, užrašė lentoje 3 keturženklius skaičius ir pakvietė Pugžlį juos sudėti:

suma_2

Kokia turėjo būti jos nuostaba, kai Pugžlys sudėjęs kažkodėl gavo ne tiek, kiek mokytoja žinojo turėsiant gautis – toji suma turėjo būti keturženklis skaičius, o jis apačioje parašė

suma_1

o tai jau niekaip ne 4-ženklis skaičius.

Dar tebesistebėdama tuo, kas čia darosi, ji prisiminė, kad Pugžlys serga labai paplitusiu tikrovės stiprinimu, arba negalavimu, kuris pasireiškia tuo, kad visur, kur jam pasitaikydavo 2, jis galvodavo, kad tai 3 – ir ne kitaip! Tokia tad buvo jo bėda, o šiaip visa jis darydavo be priekaištų – na, kaip Žilinskas – be klaidų. Norėdama šventais pedagoginiais tikslais išnaudoti augančią aritmetinę įtampą mokytoja Eglė tai pačiai tų 3-jų keturženklių skaičių sumai skaičiuoti pakvietė Vencevičių, nes ji atsiminė, kad ir jis turi vienintelę, nors ir kitokią, gal net rimtesnę silpną vietą – kur visi mato 4, ten jam, nors tu kuolu per galvą, tvirtai regisi 7 – o toliau kitką skaičiuoja taip, kad geriau nebūna. Nenuostabu, kad Vencevičius dėliodamas tuos pačius tris 4-ženklius skaičius gavo dar daugiau, nes jis jau užrašė, kad toji suma yra

suma_3

Mokytoja Eglė iš bet ko mokėdavo padaryti uždavinį. O jau iš tokių dviejų nekasdienių dalykų ji kaip mat supynė uždavinį – ir labai gražų. Mes tikrai manome, kad Eglė ir iš kirvio sriubą išpirktų. Štai ir dabar ji tarė tam vienam iš tų Žilinskų:

– Štai tu, kuris viską matei ir girdėjai, prašau sudėk teisingai tuos skaičius, nežiūrėdamas į juos. Tu toks gabus, kad Tau net nereikia žinoti, kokius tris skaičius Tu čia dėlioji.

Pamąstė Žilinskas valandėlę menką, iš nuostabos net kaktą pasikrapštė ir, žinoma, užrašė teisingą atsakymą. Jau esame sakę, kad teisingas atsakymas, mokytojos Eglės žodžiais tariant, turėtų būti 4-ženklis skaičius. Ir – kartojame tai su pasigėrėjimu, Žilinskas teisingai užrašė tą 4-ženklį skaičių, kuris yra tų trijų 4-ženklių skaičių suma. O tiems, kurie pradeda skaityti uždavinius nuo pabaigos – o tai yra gudru – kursyvu pakartosime uždavinio sąlygą be jokių vardų ir kitų istorinių subtilybių:

Mokytoja liepė sudėti tris keturženklius skaičius:

suma_2

Pirmasis dėjikas, kuris dėliodamas visus tų trijų dėmenų dvejetus pakeitė trejetais, o kitką atliko taip, kad teisingiau nebūna, sudėjęs gavo 10985. Antrasis dėjikas, kuris irgi viską daro gerai, tik dėliodamas visuose trijuose pradiniuose dėmenyse (bet ne atsakyme) esančius ketvertus pakeitė septynetais, sudėjęs gavo 11667. Koks skaičius turėjo gautis iš tikrųjų?

Arba dar kartą – kokį skaičių užrašė Žilinskas? (Jis tikrai jį užrašė teisingai, nes mokytoja Eglė šypsojosi taip švelniai ir džiugiai, kaip tesišypso mokytojai tik tada, kai mokiniai rašo teisingus atsakymus.)

Ir aš ten buvau, kavą arbatą gėriau ir dar Jums apie tai papasakoti suspėjau.

Apie Naujamiesčio Kleboną ir Telšių mergaitę Eglę Dobilaitę, arba kelios paprastos mintys apie paprastus ir nepaprastus įvykius

Rugpjūčio mėnesio pradžioje Toliejoje, netoli nuo Molėtų, visą savaitę – nuo sekmadienio iki sekmadienio vyko ir labai gražiai pralėkė Tarptautinė “Kengūros” ir “Bebro” konkursų nugalėtojų vasaros stovykla (toliau abu rašysime be kabučių – prie jų esame jau pripratę, juolab, kad Bebras ir apskritai lietuviškos kilmės, nes jo Mama yra mūsiškė profesorė Valentina Dagienė). Abu konkursai yra tarptautiniai – ir Kengūra, ir Bebras, tačiau svečių iš užsienio susilaukė tik Kengūra. Kiek pamenu, nėra dar buvę, kad “Kengūros” stovykloje nebūtume matę mūsų kaimynų ir brolių lenkų. Deja, šiais metais nebuvo kitų didelių mūsų draugų – kaimynų iš Baltarusijos. Šioje vietoje minėtina, kad ir kasmetinis parengiamasis tarptautinis Kengūros organizatorių susitikimas, na, tas, kuris atrenka eilinių metų uždavinius, šį rudenį, jau greit, nes už kelių mėnesių, spalio pabaigoje vyks Baltarusijoje. Šių metų Toliejos stovykla vyko tik viena pamaina, o ne dviem pamainomis, kaip kad buvo pernai, ir juose dalyvavo Kengūros kadetininkai – 7-8 klasių mokiniai.
   Ir Kengūra, ir Bebras turėjo iš esmės vieną ir tą pačią dienotvarkę – tik valgė dviem pamainomis, nes kitaip tiesiog nebūtų sutilpę į valgyklą.

Pačiai stovyklai vadovavo mūsų nuostabioji ramioji Regina Rudalevičienė, todėl nepatyrusiai akiai galėjo pasirodyti, kad stovyklos gyvenimas tvarkosi pats. Už matematiką jau ne pirmus metus buvo atsakingas šių pastabų autorius, ne pirmus metus kartu su manimi dirbo mano bendradarbis Vilniaus Universiteto dėstytojas ir doktorantas Aivaras Novikas ir Kembridžo universiteto studentas Aistis Atminas. Be informatikos dėstytojų stovykloje paskaitą skaitė ir entuziastingai sutiktas buvo vadovėlių autorius Valdas Vanagas.
   Dirbant keliems kolektyvams iš karto ne vienam galėjo pasirodyti, kad užsiėmimų yra daugokai – ir ne vienam, kaip apklausa parodė, taip ir pasirodė, nors bendras stovyklautojų lygis buvo kaip retai kada koks geras, nors pasitaikė ir bijančių vasarą plušėti nenuleidžiant rankų – kaip rugius kertant.
   Prie to nejučia kilstelėjusio užsiėmimų intensyvumo gerokai prisidėjo ir mūsų svečiai iš Lenkijos, kurių lygis šiais metais buvo dar geresnis, negu įprasta – nors jau yra įprasta, kad svečių lygis yra geras.

Visa tai primena šmaikštų posmelį apie tai, kad “lengva būti maestro, turint puikų orkestrą, bet turėt puikų orkestrą _____(pasirinkite tinkamą žodį) tegali geras maestro.” (Man, kaip vietiniam Kašubai, dar visai patiko, kad ir kitur tų Kašubų jau randasi – štai kaimynai vieną tokį labai gerą, vardu Karolis, Varšuvoj surado ir į Tolieją pasiėmė.)

Vyko įprastiniai stovyklų renginiai – įvairios sportinės varžybos, įskaitant ir šachmatų bei šaškių grumtynes. Kiekvieną dieną buvo skelbiamas tos dienos uždavinys, buvo ir vienas uždavinys visoms dienoms. Uždaviniai buvo sprendžiami ir per orientacines varžytuves. Nebuvo sprendžiami uždaviniai tik keliaujant į netoliese esančią Molėtų observatoriją ir per jau, regis, trečią kartą vykusias poetų varžytuves. Bet ten buvo kiti vargai – ten reikėjo rašyti ketureilius. Juos ryžosi rašyti arba, tiksliau pasakius, spėjo užsirašyti rašyti 13 žmonių, tarp kurių nepritrūko ir mūsų minėtųjų antraštės didvyrių – Mato Klebono iš Naujininkų ir Telšių “Ateities” mergaitės Eglės Dobilaitės.

Paskutinę dieną vėl vyko gal pats netikėčiausias renginys – paryčių paskaita, kurioje kasmet dalyvauja vis daugiau dalyvių – šiais metais jų susirinko 46 – tai tikrai daugiau negu pusė visų dalyvių. Nepamiršk, galimas skaitytojau, kad išvakarėse būna baigiamasis vakaras ir ilgai dega atsisveikinimo laužas, todėl paryčiais ateiti į baigiamąją paskaitą nėra labai lengva – reikia, kad laužas jau būtų užgesęs. Tiesa, teoriškai žiūrint, laužui užgesus galima imti ir nebeiti miegoti, bet tada užmigis per užsiėmimą yra garantuotas. O tokių atvejų per šių metų paskaitą beveik nebuvo – na tik vienas – ir neaišku, ar ir tas neapsimestinis – kaip kad, matyt, ir vaizdavimas, kad paskaitų per daug.

(O toji paryčių paskaita atsirado iš juokelių – užteko man kažkada paskutinę naktį, giliai jau sutemus, porimčiu veidu į klausimą: “Kada kita paskaita?” atsakyti “Septintą ryto”. Ir septintą ryto prisistatė septyni vyrai – tais metais neradom vietos, nes viskas buvo užrakinta. Bet jau nuo kitų metų patalpos jau nebebūdavo užrakintos. Ir nuo tada tas baigiamasis ankstyvojo paskutiniojo ryto užsiėmimas jau visada būdavo.) 🙂

Na bet čia ne indukcija, čia viskas daug paprasčiau. Nors pats žodis tikrai rimtas – kaip rimta buvo vienu mirksniu it Kengūra per mūsų vasarą prašuoliavusi stovykla Toliejoje.
(O jeigu jau kalbėti visai atvirai, tai aš žinau daug dalykų, be kurių stovykla būtų daug blogesnė 🙂 , bet visai mažai tokių, su kuriais ji būtų pastebimai geresnė . 😀

Iš kuklumo, kurio visada kažkiek reikia, pabrėžčiau, kad ne vien tik apie save aš dabar čia kalbėjau ir ne vien apie svečią iš Varšuvos – arba šaunųjį Karolį Kašubą, šaunų kaip ir visi kiti likę – paminėti ir kol kas dar bevardžiai stovyklos vasarotojai 🙂 .)

Pusantro žodžio apie Gretą Kuprijanovaitę, šaunią Vilniaus licėjaus lietuvaitę

Visada pamatęs Gretą norėdavau ką nors linksmesnio pasakyti. Linksmiau kalbėti ne visada lengva. Galima būtų pradėti nuo paprastų žodžių – kaip ir paprastame kasdieniame gyvenime. Paprastame kasdieniame gyvenime Gretos yra daug. Daug yra kasdieniame gyvenime jos energijos, daug ji įdeda pastangų į tai, ką ji daro, daug ji turi ryžto, daug pademonstruoja užsispyrimo spręsdama uždavinius ar apskritai ką nors darydama, arba ir nedarydama. Jau pradėjo sklisti kalbos, kad ji vaikšto ne į visas pamokas, o uždavinius sprendžia ir per tas, į kurias nenueina. Ne visko pas Gretą yra tiek jau daug. Kai ko pas Gretą yra mažai. Pavyzdžiui, mažai jai dar yra metų, lyginant su bendraklasiais, ir tai nėra baisu, tiesiog Greta yra jaunesnė už savo bendraklasius. Bet tas jaunumas nė kiek nesutrukdė Gretai praeitą rudenį pasirodyti geriau už visus kitus likusius Licėjaus bendraklasius, nesvarbu, iš jaunesnių jie buvo klasių ar iš vyresnių: tik pagalvokite – juk Greta viena vienintelė iš viso Vilniaus licėjaus pakliuvo į Lietuvos komandą, vykusią į Tarptautinę komandinę “Baltijos Kelio” matematikos olimpiadą Gdanske (Lenkija).

Gal manote, kad taip praeitą rudenį šviesiu meteoru įsiveržusi į Lietuvos moksleivių rinktinę, Greta po to kiek stabtelėjo, ėmė elgtis ramiau ir solidžiau, kad nepervargtų ir nepersitemptų, kad ramiai įtvirtintų sėkmę ir įsitvirtintų komandoje? Ne, buvo ne taip. Užuot nusiraminusi, Greta dar padidino apsukas, nes ji labai susidomėjo Pasauline moksleivių matematikos olimpiada, į kurią ji po kitos didelės sėkmės – po I vietos Lietuvos moksleivių matematikos olimpiadoje Druskininkuose – jau išsikovojo teisę važiuoti. Susidomėjusi būsimuoju  Pasaulio matematikos čempionatu Greta vėl linksmai užvirė, kaip linksmai ji, matyt, užverda visada, kai ką nors daro. Ar Jūs manote, kad galima važiuoti į Pasaulinę olimpiadą, nepersprendus tų uždavinių, kurie ten buvo sprendžiami anksčiau? Galite būti ramūs – Greta juos persprendė. Ką dar galima daryti? Daryti galima daug ką, Greta irgi daug ką darė. Ji, pavyzdžiui, pasikalbėjo turbūt su visais aplinkiniais tose Olimpiadose jau buvusiais ir ypač su uždavinius sprendusiais žmonėmis – tai ne sykį mačiau – pasikalbėjo labai dalykiškai, stengdamasi viską išsiaiškinti iki panagių.

Pasižiūrėjus, kaip viskas vyksta, jau kartais labai norisi jai taip ir pasakyti: Greta, stabtelėk, sustok, atsipūsk, nepatrūk. Ką Greta tada darytų, ką ji atsakytų? Aš jaučiu ir žinau, kad ji šyptelėtų ir ramiu energingu balsu pasakytų, kad nieko tokio ypatingo jinai ir neveikianti. Gal dar pasižiūrėtų aukštyn, lyg į dangų. Ir vėl darytų savo. Darytų visa savo esybe linksmai gūžteldama, girdi, kas čia tokio.

Ir gal linkęs būtum ir Tu, mielasis skaitytojau, imti tuo ir patikėti – ar maža tokių šviesių, greitų, darbščių, energingų ir protingų panelių? Taip, jų tikrai yra daug, tikrai ne viena. Tikrai ne dvi. Ir net ne trys. Jų yra daug. Tačiau panelė, turinti Pasaulio matematikos olimpiados medalį, Lietuvoje yra tik viena. O iki paskutiniosios Pasaulinės moksleivių matematikos olimpiados, vykusios Bremene (Vokietija), tokių panelių su matematikos medaliais Lietuvoje visai nebuvo. Dabar jau yra. Nes greta yra Greta Kuprijanovaitė, kuri visada bus pati pirmoji Lietuvos panelė, pelniusi Pasaulinės moksleivių matematikos olimpiados medalį.

Sveikiname Gretą ir visus, kurie yra greta jos.

Romualdas Kašuba, kuris buvo Bremene 2009 metų liepos mėnesį ir viską matė savo akimis

Keli 2009 metų Pasaulinę matematikos olimpiadą Bremene (Vokietija) mačiusiojo žodžiai

Šių metų Pasaulinė moksleivių matematikos olimpiada, arba, paprastai sakant, Pasaulio pirmenybės, vyko 2009 m. liepos 10-22 dienomis Bremeno mieste, Vokietijoje. Šioji Olimpiada buvo labiau jubiliejinė negu bet kuri iš visų iki šiol vykusių olimpiadų, nes ji buvo jau 50-toji. Vyko ji nekasdieniame Bremeno mieste, kuris, kaip visi pamename, pats buvo muzikinė staigmena. O jau jeigu pritrenkiantis renginys vyksta romantiškame mieste, tai, žiūrėk, ir dar kas nors nutiks, nustebins ar nudžiugins. Taip buvo ir šioje Olimpiadoje.

Lietuvos komanda Tarptautinėje matematikos olimpiadoje Bremene

Mėginsime išvardinti tuos pačius įsimintiniausius mums dalykus. Jų tikrai buvo ne vienas ir ne du.

Pradėkime nuo savųjų, arba nuo Lietuvos komandos, kuri Pasaulio giliausiųjų protų varžytuvėse oficialiai grumiasi (taip, taip, mielasai skaitytojau, nebijokite stipresnio teisingo žodžio, nes per Pasaulio pirmenybes visada grumiamasi iš peties ir iš širdies) jau nuo 1993 metų. Komandos taškų kraitis būdavęs labai įvairus, kada kuklesnis, kada vos ne šimtas taškų – nors 100 taškų barjeras dar lieka neperžengtas.

Jau treti metai Lietuvos komandai vadovauja Nacionalinės Premijos laureatas profesorius habil. dr. Artūras Dubickas, pats buvęs olimpiadininkas ir nugalėtojas. Šiais metais jubiliejinėje Olimpiadoje dalyvavo ir ankstesnysis ilgametis Lietuvos komandos vadovas habil. dr. Juozas Juvencijus Mačys.

Komandoje buvo vienas klaipėdietis – Rolandas Glotnis, 2 kauniečiai – Vaidotas Juronis, Baltarusijos čempionas, bei Paulius Kantautas, ir 3 vilniečiai – Linas Klimavičius, Edvardas Poliakovas bei Greta Kuprijanovaitė. Visi vilniečiai – iš Licėjaus, visi kauniečiai – iš KTU gimnazijos, o Rolandas Glotnis iš Vytauto Didžiojo gimnazijos.

Šioje Olimpiadoje pirmą kartą per tuos 50 metų dalyvavo per 100 komandų. Jubiliejaus proga šeimininkai sukvietė keletą buvusių Olimpiadų nugalėtojų, kurie dabar yra pripažintos matematikos mokslo žvaigždės. Matematikos žvaigždė yra, pavyzdžiui, tas, kuris yra apdovanotas Fieldso medaliu, kuris matematikoje yra tas pats, kas kitur Nobelio premija. Žvaigždžių paradą pradėjo Terensas Tao. Buvo ir daugiau įžymybių. Timas Gowersas, kitas Fieldso medalininkas iš Kembridžo, ten studijuojančio žinomo mūsų olimpiadininko Aisčio Atmino liudijimu, šiais metais tame pačiame Kembridže dėstė jam tikimybių teoriją.

Pati Lietuvos komanda, jeigu lygintume ją su pernykšte, buvo labai atjaunėjusi – Pasaulinės olimpiados prakaitą joje buvo liejęs tik kaunietis Vaidotas Juronis, kuriam tai buvo jau trečiasis pasaulinis jėgų išbandymas. Ir nors Vaidotas gali didžiuotis esąs Baltarusijos čempionas, tačiau iki šiol pasaulio pirmenybėse jam dar nebuvo pasisekę atskleisti savęs iš esmės. Vaidotas nenuleido rankų, dirbo ir laukė savo valandos. Ir šiais metais jis sulaukė savo valandos. Surinkęs 27 taškus ir iš esmės išsprendęs 4 iš 6 uždavinių jis toliau jau galėjo visai ramiai laukti savo sidabro medalio – ir sulaukė jo. Tai šeštasis lietuvių sidabro medalis dalyvaujant atskira komanda, o žiūrint istoriškai – septintasis. Sveikiname ir Vaidotą, ir jo mokytoją Leoną Narkevičių – tai jų abiejų žvaigždžių valanda.

Apie kitą Lietuvos medalininkę Gretą Kuprijanovaitę norėtųsi pakalbėti atskirai, dabar tik pasakykime, kad tai apskritai pirmasis Lietuvos merginos medalis Pasaulio matematikos pirmenybėse. Sveikiname Gretą kartu su visais ją mokiusiais Licėjaus mokytojais. Tai taip pat labai istorinė valanda ir taip jau supuolė, kad ir “kaltininkų” – ją mokusių mokytojų – yra oi ne vienas!

Iki bronzos medalio nedaug tetrūko devintokui Linui Klimavičiui, kuris Licėjuje (pas mokytoją Beną Budvytį) tesimoko dar tik pirmus metus. Pradėta geriau už patį Vytautą Gruslį.

Apskritai Lietuvos komanda su 5 naujokais iš 6 komandos narių, lyginant su pernykščiu pasirodymu, pasirodė tikrai gerai, nes surinko 77 taškus – tik 15 taškų mažiau negu pernai. Tačiau laikai dabar tokie, kad toje matematinio pasaulio vietoje, kurioje mes dabar esame atsidūrę – pirmoje komandų pusėje netoli nuo pirmojo trečdalio – vienas nesurinktas taškas šiais metais reiškė nepakilimą per vieną vietą.

Nors Linas Klimavičius bronzos medalio negavo, tačiau be apdovanojimo neliko, mat jis, kaip ir dar du kiti komandos debiutantai – Edvardas Poliakovas iš Vilniaus ir Paulius Kantautas iš Kauno, visiškai, su visų galimų atvejų išnagrinėjimu, išsprendė po vieną „pilną“ uždavinį – o būtent tai ir yra vertinama Garbės raštu. Beje, nuo šių metų tokia nuostata įsigaliojo ir Lietuvos matematikų olimpiadoje.

Be atskiro apdovanojimo liko 2 taškus sukaupęs klaipėdietis Rolandas Glotnis – tačiau Pasaulio pirmenybėse ir vieną tašką pelnyti nelengva, jau nekalbant apie tai, kad olimpiadų istorijoje yra buvę daugybė atvejų, kai nė vieno taško nepelnydavo ištisos komandos.

Apskritai minėtina, kad paskutiniųjų metų olimpiadose būna vienas uždavinys, kurį visą iki galo išsprendžia vos keli žmonės. Toks uždavinys buvo ir šiemet – šokinėjo skaičių tiesėje vis dešinėn sau žiogelis. Trys žmonės visame pasaulyje tesugebėjo susigaudyti, kaip jam reikėtų geriausiai striksėti.

Šuoliais lekia vasara, jau pats laikas galvoti ir apie Lietuvos komandinę matematikos olimpiadą profesoriaus Jono Kubiliaus taurei laimėti. Ji bus jau 24-toji. Tad už metų ir čia bus jubiliejus.

Dėl dalyvavimo Vidurio Europos varžytuvėse Jono Kubiliaus taurė šiais metais įvyks pora savaičių anksčiau, negu kad ji visada vykdavusi. Šių metų komandinė olimpiada vyks rugsėjo 12 dieną Vilniaus universiteto Matematikos ir informatikos fakultete, adresu Vilnius, Naugarduko 24.