MIDI metu vyks Poezijos konkursas!

Mielasis Broli! Dar mielesne Sese! Taurusis Žemieti! Būsimasis mūzų mylėtini!

Prisiklausei kalbų apie tai, kad visa gera poezija yra dar ir nepakartojama? Tau tas įstrigo į širdį ir Tu tuo patikėjai. Tu patikėjai, kad ir blogiausiu atveju įvyksta kažkas gero. Ir apskritai, jeigu Tu galvoji, kad poezija buvo sau, krizė yra sau, ir Tu dar kokią dieną irgi būsi sau, tai žinok, kad visi Jūs tuoj susiliesit kaip dangus per audrą maišos su žeme. Ir niekas jau Jūsų vėliau niekada atskirai neminės, nebent koks nuliūdęs poeta, bet tas įvykis jau bus įvykęs ir atgal nebus jau kelio. Nebesulauksi niekada, kol vėl ateis mūza, ritinėdama krepšelyje arbūzą.

Tik pažiūrėk – mes Tau parodysime, kaip nekaltai viskas prasideda. Imkime kokį first rate product’ą, imkime, kas veža, kas neša, budinkime gaivalus, kurie yra kietesni už romantišką šnaresį a la “neša pilki žirgai mane” it kokį kūdikėlį į visad žydrą mėlį.

Išsisupus plačiai vakarų vilnimis
Man krūtinę užliek savo šalta banga.

Ne vaikų reikalai, ne? Veža? Tai ne! Tai negi Tu negali? Kur Tu rasi geresnių sprogmenų? Mėgink nesugriūti, nes jau pamažu judam – pasilinkėkim:

Tu nesugriūk nakties tamsoj,
Kad rytoj pajėgtum vėl ištarti oi.

Pasisekus pakilti vėl dairykis karklo, trauk iš pinavijų lyrą ir drebulių paunksmėj plunksna brazdink ta kukavine, pavesta Lietuvos šauksmininkui. Ir posmas virs ant posmo, kaip vyras kad ant pradalgės nuvirsta sau padubysy.

Įsiręžus putotų purslų rujomis
Mano jachtą blaškyk siautulinga banga.

Na kaip? Galvojai, bus blogiau? Ar nevirpa širdis kaip ta lyros styga? Rėžk toliau iš peties, kas “ant tavo širdies” – būk kilniai konkretus, netylėki, prašyki audros:

Gydyk mano sielą, o ne vien tik kūną,
Žaibui nulydėti pasamdyk perkūną.

Tegu mato, kad mes nieko, net investicijų į ateitį nebijom, mes jau nugalėjom. Laukdami naujų vilties paskolų varom tęsiam toliau klasikų lūpom – tai geriau negu klasikui lūpon.

Keliaukime mudu,
Nusibos jiems (p)loti.
Matys, kad nebijom.
Ir turės nustoti.

Arba galima iš karto pradėti savąja gaida, nes iš kitų jau mokėmės ir, ačiū, visa, kas blizga, mes dar prieš imdami švilpti, “iki plikas esi”, jau perėmėme, nevirsdami nei mėme, nei mėmėmis, nei net spalvingom dėmėmis, o vien svariais dėmenimis, kurių visur reikia, nes, kaip klykė žinoma grupė, it gervė statyboj griūdama nuo krano:

Kregždės ir pelėdos, jė jė jė jė!
Kasdien suka lizdą mano glėbyjė.

Tai imkis reikalo ir Tu! Rašyk! Per metus kitus prasikalsi! Arba praeis! Nėr geriau! Įsivaizduoji, nueisi knygynan, atsiversi tomelį, o jame kas antram skyriuj, o gal ir ant viršelio, rasi tą mergelę. Tad į kelią!

Ateik į Poezijos Žvaigždžių Valandą!
Atgal nėra jau kelio!

Tik nepradėk su niekuo tartis. Sėdėk ir dėk žodį prie žodžio. Nesumaišyk žodžių “sėsi ir dėsi” tvarkos, nes jei pirmiau iš širdies (kam) dėsi, tai gerai (ilgam) sėsi. Na bet nenusismulkinkim iki buitinių detalių, nes kūrėją tai labai užgauna.
Tad registruokis, jei tik nedreba keliai, nes jau dunda keliai. Skaudu, bet imsime tik pirmąją dešimtį suspėjusių užsiregistruoti. Jei suspėtum būti koks dvidešimtas, vis tiek ateik, nebijok, mums plepėt su Tavim yr kada! Nesustok, būna nulūžtančių paskutinę sekundę, žiūrėk, Tu jau ir pirmame dešimtuke. Tada Tau ir trečias kartas nemeluos. Gali kaip niekur nieko ateiti į Naugarduko 24 namą 2009 Viešpaties metų balandžio 20 dieną prieš keturias ir kokioje 300 auditorijoje rasi sau vietos.

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s