Vienas įvairiausių kalbų sukėlęs Toliejos epizodas, vykęs Naujininkų Klebonui akyse, Eglei Dobilaitei dalyvaujant

Kalbų po to būta pačių įvairiausių, svarstymų, pamąstymų ir vertinimų – irgi. Ne mūsų reikalas apskritai kalbėti apie tą romantišką istoriją ar rašyti jos dalyviams pažymius, juolab kad žemiškuose reikaluose retai sutinkame šimtaprocentinių teisuolių. Pretekstas mums įsikišti būtų nebent tai, kad tos istorijos šerdį sudaro vienas visai neblogas aritmetikos uždavinys.

Galutinę nuomonę ir apie tą uždavinį, ir apie tą istoriją paliekame Jūsų protams ir širdims. O mes tik pakartotume – beveik tiksliai – ir net kartu su neišgalvotu klasiku: “Jei Tau koks reiškinys patinka, Tu jį iš karto pavaizduok, Su mūza savo dar palygink ir į redakciją paduok” Na, kur jau čia mums, paprastiems žmonėms “iki mūzų”, nors gražių panelių aplinkui tikrai nestinga. Sutiksite jų ir šioje istorijoje.

Dauguma šaltinių dar mini toje istorijoje dalyvavus tikrus neišgalvotus personažus, arba Liną Pugžlį, Karolį Vencevičių ir vieną iš daugybės stovykloje buvusių Žilinskų. Ne visų jų vaidmuo buvo vienodai idealus, gal ir jiems kada būdavo nelengva, tačiau visi pasakotojai juos apskritai iškelia kiek aukščiau negu kitus – na, gal jiems tiesiog geriau susiklostė aplinkybės. Sakytinė tradicija prie tų pačių nepriekaištingiausių paprastai ir priskiria vieną kurį iš tų Žilinskų. Nenutylėsime ir to, kad toji istorija – ir dar su konkrečiais vardais – buvo iškilusi ir tą atmintiną paskutinį sekmadienį, tą dar dorai nepraaušusį ankstyvą rytmetį, kai buvo net neaišku, ar saulė jau buvo patekėjusi, ar dar tik betekanti. Štai ta istorija. Dar kartą pabrėžiame, kad už žmogiškąją tiesą jokios galutinės atsakomybės neprisiimame, juolab kad jau vien tik aritmetinės tiesos paieškų reikalai paprastai vargu ar kada bepasirodys.

Mokytoja Eglė Dobilaitė ir trys jos aritmetiniai asistentai Kartą kažkur toli toli, o gal net ir visai čia pat buvo nuostabi aritmetikos mokytoja Eglė Dobilaitė. Ir nors ji per pamokas kalbėdavo labai tyliai, tačiau garsas apie jos pedagoginį talentą buvo pasklidęs per visą kraštą, buvo persiritęs per Toliejas ir Dubysas giliausias – iki pat Vilniaus aukštumų. Ir visi sakydavo, kad mokytoja Eglė ir pušies kankorėžį išmokytų be klaidų skaičius sudėti. Likimas pasitvarkė taip, kad toji lemtingoji aritmetikos pamoka vyko kaip kartas toje klasėje, kur mokėsi Pugžlys, Vencevičius ir, žinoma, vienas iš Žilinskų. Mokytoja Eglė, dar nežinodama, į ką viskas išvirs, užrašė lentoje 3 keturženklius skaičius ir pakvietė Pugžlį juos sudėti:

Kokia turėjo būti jos nuostaba, kai Pugžlys sudėjęs kažkodėl gavo ne tiek, kiek mokytoja žinojo turėsiant gautis – toji suma turėjo būti keturženklis skaičius, o jis apačioje parašė

o tai jau niekaip ne 4-ženklis skaičius.

Dar tebesistebėdama tuo, kas čia darosi, ji prisiminė, kad Pugžlys serga labai paplitusiu tikrovės stiprinimu, arba negalavimu, kuris pasireiškia tuo, kad visur, kur jam pasitaikydavo 2, jis galvodavo, kad tai 3 – ir ne kitaip! Tokia tad buvo jo bėda, o šiaip visa jis darydavo be priekaištų – na, kaip Žilinskas – be klaidų. Norėdama šventais pedagoginiais tikslais išnaudoti augančią aritmetinę įtampą mokytoja Eglė tai pačiai tų 3-jų keturženklių skaičių sumai skaičiuoti pakvietė Vencevičių, nes ji atsiminė, kad ir jis turi vienintelę, nors ir kitokią, gal net rimtesnę silpną vietą – kur visi mato 4, ten jam, nors tu kuolu per galvą, tvirtai regisi 7 – o toliau kitką skaičiuoja taip, kad geriau nebūna. Nenuostabu, kad Vencevičius dėliodamas tuos pačius tris 4-ženklius skaičius gavo dar daugiau, nes jis jau užrašė, kad toji suma yra

Mokytoja Eglė iš bet ko mokėdavo padaryti uždavinį. O jau iš tokių dviejų nekasdienių dalykų ji kaip mat supynė uždavinį – ir labai gražų. Mes tikrai manome, kad Eglė ir iš kirvio sriubą išpirktų. Štai ir dabar ji tarė tam vienam iš tų Žilinskų:

– Štai tu, kuris viską matei ir girdėjai, prašau sudėk teisingai tuos skaičius, nežiūrėdamas į juos. Tu toks gabus, kad Tau net nereikia žinoti, kokius tris skaičius Tu čia dėlioji.

Pamąstė Žilinskas valandėlę menką, iš nuostabos net kaktą pasikrapštė ir, žinoma, užrašė teisingą atsakymą. Jau esame sakę, kad teisingas atsakymas, mokytojos Eglės žodžiais tariant, turėtų būti 4-ženklis skaičius. Ir – kartojame tai su pasigėrėjimu, Žilinskas teisingai užrašė tą 4-ženklį skaičių, kuris yra tų trijų 4-ženklių skaičių suma. O tiems, kurie pradeda skaityti uždavinius nuo pabaigos – o tai yra gudru – kursyvu pakartosime uždavinio sąlygą be jokių vardų ir kitų istorinių subtilybių:

Mokytoja liepė sudėti tris keturženklius skaičius:

Pirmasis dėjikas, kuris dėliodamas visus tų trijų dėmenų dvejetus pakeitė trejetais, o kitką atliko taip, kad teisingiau nebūna, sudėjęs gavo 10985. Antrasis dėjikas, kuris irgi viską daro gerai, tik dėliodamas visuose trijuose pradiniuose dėmenyse (bet ne atsakyme) esančius ketvertus pakeitė septynetais, sudėjęs gavo 11667. Koks skaičius turėjo gautis iš tikrųjų?

Arba dar kartą – kokį skaičių užrašė Žilinskas? (Jis tikrai jį užrašė teisingai, nes mokytoja Eglė šypsojosi taip švelniai ir džiugiai, kaip tesišypso mokytojai tik tada, kai mokiniai rašo teisingus atsakymus.)

Ir aš ten buvau, kavą arbatą gėriau ir dar Jums apie tai papasakoti suspėjau.