Apie Naujamiesčio Kleboną ir Telšių mergaitę Eglę Dobilaitę, arba kelios paprastos mintys apie paprastus ir nepaprastus įvykius

Rugpjūčio mėnesio pradžioje Toliejoje, netoli nuo Molėtų, visą savaitę – nuo sekmadienio iki sekmadienio vyko ir labai gražiai pralėkė Tarptautinė “Kengūros” ir “Bebro” konkursų nugalėtojų vasaros stovykla (toliau abu rašysime be kabučių – prie jų esame jau pripratę, juolab, kad Bebras ir apskritai lietuviškos kilmės, nes jo Mama yra mūsiškė profesorė Valentina Dagienė). Abu konkursai yra tarptautiniai – ir Kengūra, ir Bebras, tačiau svečių iš užsienio susilaukė tik Kengūra. Kiek pamenu, nėra dar buvę, kad “Kengūros” stovykloje nebūtume matę mūsų kaimynų ir brolių lenkų. Deja, šiais metais nebuvo kitų didelių mūsų draugų – kaimynų iš Baltarusijos. Šioje vietoje minėtina, kad ir kasmetinis parengiamasis tarptautinis Kengūros organizatorių susitikimas, na, tas, kuris atrenka eilinių metų uždavinius, šį rudenį, jau greit, nes už kelių mėnesių, spalio pabaigoje vyks Baltarusijoje. Šių metų Toliejos stovykla vyko tik viena pamaina, o ne dviem pamainomis, kaip kad buvo pernai, ir juose dalyvavo Kengūros kadetininkai – 7-8 klasių mokiniai.
   Ir Kengūra, ir Bebras turėjo iš esmės vieną ir tą pačią dienotvarkę – tik valgė dviem pamainomis, nes kitaip tiesiog nebūtų sutilpę į valgyklą.

Pačiai stovyklai vadovavo mūsų nuostabioji ramioji Regina Rudalevičienė, todėl nepatyrusiai akiai galėjo pasirodyti, kad stovyklos gyvenimas tvarkosi pats. Už matematiką jau ne pirmus metus buvo atsakingas šių pastabų autorius, ne pirmus metus kartu su manimi dirbo mano bendradarbis Vilniaus Universiteto dėstytojas ir doktorantas Aivaras Novikas ir Kembridžo universiteto studentas Aistis Atminas. Be informatikos dėstytojų stovykloje paskaitą skaitė ir entuziastingai sutiktas buvo vadovėlių autorius Valdas Vanagas.
   Dirbant keliems kolektyvams iš karto ne vienam galėjo pasirodyti, kad užsiėmimų yra daugokai – ir ne vienam, kaip apklausa parodė, taip ir pasirodė, nors bendras stovyklautojų lygis buvo kaip retai kada koks geras, nors pasitaikė ir bijančių vasarą plušėti nenuleidžiant rankų – kaip rugius kertant.
   Prie to nejučia kilstelėjusio užsiėmimų intensyvumo gerokai prisidėjo ir mūsų svečiai iš Lenkijos, kurių lygis šiais metais buvo dar geresnis, negu įprasta – nors jau yra įprasta, kad svečių lygis yra geras.

Visa tai primena šmaikštų posmelį apie tai, kad “lengva būti maestro, turint puikų orkestrą, bet turėt puikų orkestrą _____(pasirinkite tinkamą žodį) tegali geras maestro.” (Man, kaip vietiniam Kašubai, dar visai patiko, kad ir kitur tų Kašubų jau randasi – štai kaimynai vieną tokį labai gerą, vardu Karolis, Varšuvoj surado ir į Tolieją pasiėmė.)

Vyko įprastiniai stovyklų renginiai – įvairios sportinės varžybos, įskaitant ir šachmatų bei šaškių grumtynes. Kiekvieną dieną buvo skelbiamas tos dienos uždavinys, buvo ir vienas uždavinys visoms dienoms. Uždaviniai buvo sprendžiami ir per orientacines varžytuves. Nebuvo sprendžiami uždaviniai tik keliaujant į netoliese esančią Molėtų observatoriją ir per jau, regis, trečią kartą vykusias poetų varžytuves. Bet ten buvo kiti vargai – ten reikėjo rašyti ketureilius. Juos ryžosi rašyti arba, tiksliau pasakius, spėjo užsirašyti rašyti 13 žmonių, tarp kurių nepritrūko ir mūsų minėtųjų antraštės didvyrių – Mato Klebono iš Naujininkų ir Telšių “Ateities” mergaitės Eglės Dobilaitės.

Paskutinę dieną vėl vyko gal pats netikėčiausias renginys – paryčių paskaita, kurioje kasmet dalyvauja vis daugiau dalyvių – šiais metais jų susirinko 46 – tai tikrai daugiau negu pusė visų dalyvių. Nepamiršk, galimas skaitytojau, kad išvakarėse būna baigiamasis vakaras ir ilgai dega atsisveikinimo laužas, todėl paryčiais ateiti į baigiamąją paskaitą nėra labai lengva – reikia, kad laužas jau būtų užgesęs. Tiesa, teoriškai žiūrint, laužui užgesus galima imti ir nebeiti miegoti, bet tada užmigis per užsiėmimą yra garantuotas. O tokių atvejų per šių metų paskaitą beveik nebuvo – na tik vienas – ir neaišku, ar ir tas neapsimestinis – kaip kad, matyt, ir vaizdavimas, kad paskaitų per daug.

(O toji paryčių paskaita atsirado iš juokelių – užteko man kažkada paskutinę naktį, giliai jau sutemus, porimčiu veidu į klausimą: “Kada kita paskaita?” atsakyti “Septintą ryto”. Ir septintą ryto prisistatė septyni vyrai – tais metais neradom vietos, nes viskas buvo užrakinta. Bet jau nuo kitų metų patalpos jau nebebūdavo užrakintos. Ir nuo tada tas baigiamasis ankstyvojo paskutiniojo ryto užsiėmimas jau visada būdavo.) 🙂

Na bet čia ne indukcija, čia viskas daug paprasčiau. Nors pats žodis tikrai rimtas – kaip rimta buvo vienu mirksniu it Kengūra per mūsų vasarą prašuoliavusi stovykla Toliejoje.
(O jeigu jau kalbėti visai atvirai, tai aš žinau daug dalykų, be kurių stovykla būtų daug blogesnė 🙂 , bet visai mažai tokių, su kuriais ji būtų pastebimai geresnė . 😀

Iš kuklumo, kurio visada kažkiek reikia, pabrėžčiau, kad ne vien tik apie save aš dabar čia kalbėjau ir ne vien apie svečią iš Varšuvos – arba šaunųjį Karolį Kašubą, šaunų kaip ir visi kiti likę – paminėti ir kol kas dar bevardžiai stovyklos vasarotojai 🙂 .)

One thought on “Apie Naujamiesčio Kleboną ir Telšių mergaitę Eglę Dobilaitę, arba kelios paprastos mintys apie paprastus ir nepaprastus įvykius

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s