Šių metų rugsėjo 24 dieną, šeštadienį, Vilniaus universiteto Matematikos ir informatikos fakultete, atrodo, buvo pastebimai sumišusios savaitės dienos. Visai neatrodė, kad šeštadienis. Tiesą sakant, ir kad tai yra universitetas, pagal kai kurių į jį plūstančiųjų amžių – irgi visai neatrodė. Juk kai tau 15 ar 16 metų, tai tave, ypač jeigu nutaisai rimtą veido išraišką, studentu palaikyti tikrai gali. Na, bet kai tau – 11, tai jau net ir rimtokas veidas nepadės. Nors ūgis kai kurių vienuolikamečių jau nebeišduotų.
O tų tikrų vienuolikamečių, tikrų visateisių matematikos varžytuvių dalyvių tą dieną tikrai buvo – ir buvo ne vienas. O apie tai, kokius jie laurus skynė, mes tikimės nepamiršti Jums išguldyti vėliau.
Taigi tą šeštadienį, kuris, kaip jau užsiminta, juo nelabai atrodė, Vilniaus universiteto matematikų ir informatikų tvirtovėje Naugarduko gatvėje vyko jau 26-oji Lietuvos komandinė mokinių olimpiada profesoriaus Jono Kubiliaus taurei laimėti. Ji vyksta be pertraukos nuo 1986 metų ir į ją yra kviečiami tų miestų, rajonų ir regionų atstovai, kurie yra turėję prizininkų tų metų įprastinėje individualiojoje Olimpiadoje. O toji įprastinė olimpiada mūsuose vyksta nuo 1951 metų ir jos iniciatoriumi irgi buvo profesorius Jonas Kubilius.
Komandinių olimpiadų pasaulyje, lyginant jas su individualiomis varžytuvėmis, yra ne taip gausu. Čia pagrindinė išmonė ir menas yra tas, kad tenka vadinamąjį “individualųjį pradą” gražiai supinti su mokėjimu “apsisiausti kolektyvine dvasia”.
Mūsiškėje olimpiadoje 5-ių žmonių komanda per 4 valandas turi “išvelėti” 20 uždavinių (garantuojame, kad mes visi neklausiami pastebime, į kokį daugybos veiksmą “prašosi” tie trys skaičiai).
Taip ir “individualus meistriškumas”, padaugintas iš “komandinės dvasios”, neretai sukelia jokiai daugybai nenusileidžiantį efektą. O jau to gražaus efekto pasekmes kiekviena komanda pateikia taip, it ji būtų buvusi vienasmenė – kiekvieno pasiūlyto uždavinio po vieną sprendimą (jei tik jį randa).
Pagal tolimesnį Lietuvos komandinės olimpiados vyksmą moksleiviams sprendimus besurašinėjant atvyksta keliasdešimt Vilniaus (ir kitų miestų ir valstybių) studentų ir doktorantų, ateina garbūs Vilniaus universiteto mokslininkai ir imasi vertinti tai, kas nuveikta.
O taisyti jiems tenka ne tik komandinės olimpiados – visų it vieno – pateiktus sprendimus. Darbo jiems yra dar daugiau – kartu su komandine olimpiada vyksta ir daugiaplanės komandų ateities apžiūra. Vyksta individualiosios varžytuvės. Jos vyksta nuo 1999 metų – taigi šiais metais tai buvo jau 13 kartas.
Šiuose ką tik suminėtuose skaičiuose vėl yra paprasto aritmetinio jumoro: jei komandinė olimpiada 26-toji, o 2-gubos individualiosios varžytuvės – 13-tos, tai kokį trumpą aritmetinį užrašą mums visa tai gali priminti?
Na, bet nebenukrypkime į samprotavimus, kokie skaičiai kokiems veiksmams tinka, nes taip ir iki vadinamosios skaičių magijos jau nebetoli. Palikime skaičių magijas tiems, kuriems tai geriau sekasi, o mes vėl prisiminkime, kaip ten Naugarduke toliau viskas vyko.
Į komandines varžytuves atvyko 15 komandų, viena “ūgtelėjusi”15-toji komanda dalyvavo be konkurencijos (nors pagal rezultatus ji anaiptol nebuvo 15-ta).
Jeigu jau ėmėme kalbėti apie rezultatus, tai šioje vietoje minėtina, kad paskutiniaisiais metais Vilniaus licėjui užiminėti pirmąsias vietas sekasi pastebimai geriau negu kitoms komandoms. Į natūralų klausimą, kodėl atsakymo iš trijų žodžių nėra. Čia, kaip ir kituose rimtuose dalykuose, susideda daug aplinkybių. Visos jos, kad ir kokios nežymios jos rodytųsi, kaip ir didžiajame sporte kad esti, kartais gali turėti oi kokios nemenkos reikšmės.
Geriau už kitus Vilniaus licėjui sekėsi ir šiais metais. Taip nutiko net nežiūrint to, kad pirmojoje licėjaus komandoje kiek nelauktai nebuvo šių metų Pasaulio matematikos čempionato prizininko Motiejaus Valiūno. Tuo didesnė darbo našta tada, matyt, teko kitam pasaulio čempionatų prizininkui Linui Klimavičiui. Jam susikaupęs talkino patyręs olimpiadininkas Justinas Česonis bei rimtų varžybų druskos jau ragavęs Tomas Vaškevičius. Komandoje dar buvo Marius Latinis bei Kęstutis Vilčinskas. Komandai vadovavo pats Benas Budvytis, arba mokytojas, kurio Lietuvoje niekam ilgai pristatinėti nereikia. Pasakei, kad tai jis, paminėjai pavardę – ir viskas aišku.
Taigi pirmoji licėjaus komanda buvo pirmoji. Nugalėti jai šiais metais pakako 80-ties taškų.
Jau sakėme, kad šiais laikais licėjui pirmose matematinėse vietose būti yra labiau įprasta. Labiau negu anksčiau. Tačiau šiais metais ir “nelicėjinis” Vilnius atrodė gerokai ūgtelėjęs, kažkaip labai sustiprėjęs – pagal rezultatus, surinkęs 73 taškus, jis liko antras.
Jūs, aišku, dar negalite suprasti, kas čia galėtų būti “labiausiai kaltas” arba daugiausiai prie to prisidėjęs? Todėl mes Jums iš karto pasakysime, kad labiausiai dėl to “kalta” yra “Santaros” mokyklos abiturientė Ana Daglis. Jos kaltė dviguba. Ji irgi yra šių metų pasaulio matematikos čempionato dalyvė, ji pelnė Nyderlanduose Garbės raštą. Bet čia juk dar ne “kaltė”. Čia Anos nuopelnai. O jau ta kita jos “kaltės” dalis ir kartu kita jos garbės dalis yra ta, kad ji tą Vilniaus komandą pati ir subūrė.
O kadangi ji subūrė komandą taip vykusiai, kad toji komanda liko antroje vietoje, tai tada, pagal nusistovėjusią Komandinės olimpiados tvarką, toji antroji komanda gali iš karto deleguoti savo atstovą į Lietuvos komandą, vyksiančią į tarptautinę komandinę “Baltijos kelio” olimpiadą. Jūs čia paskaitėte pakankamai, kad galėtumėte be didesnio vargo, su 100-čiu tikrumu, atspėti, ką gi Vilniaus komanda į tą tarptautinę “Baltijos kelio” olimpiadą, šiais metais vyksiančią Greifsvalde (Vokietija), delegavo.
Trečiąją vietą užėmė Kauno technologijos universiteto gimnazijos komanda, kurią rengė niekada rankų nenuleidžiantis garsusis Leonas Narkevičius.
Komandinės olimpiados vertinimo komisijai, priskaičiuojančiai keliasdešimt žmonių, jau kelintus metus iš eilės tyliai ir labai efektyviai dirigavo Vilniaus universiteto doktorantas lektorius Aivaras Novikas.
Beje, pirmąją vietą užėmusioji komanda į tą pačią “Baltijos kelio” olimpiadą paskiria jau nebe vieną, bet nominuoja du žmones. Ir visi mes, dalyvavusieji iškilmingame varžytuvių uždaryme pačioje garbingiausioje mūsų fakulteto Zigmo Žemaičio auditorijoje, iš komandos vadovo Beno Budvyčio išgirdome, kad į tarptautinę Olimpiadą Licėjaus vardu vyksta jau minėtieji dvyliktokai Linas Klimavičius ir Justinas Česonis.
Dabar tuoj mums visiems bus dar šviesiau, nes mes pasakysime porą žodžių apie tai, kas geriausiai pasirodė jaunėlių varžybose – pamenate, juk mes, matyt, ne šiaip sau pradėdami straipsnį kalbėjome apie visateisius vienuolikmečius studentus.
Penktokų-šeštokų varžytuvėse visi uždaviniai (panašiai kaip ir septintokų- aštuntokų skyriuje) turėjo tų pačių bendrų herojų, kurių aritmetinius, loginius ir net kombinatorinius nuotykius sprendėjams ir teko narplioti.
Be jau ir iš kitų pažinčių gerai žinomo arklio Dominyko – ir kaip jis ten tiek daug visur kur suspėja – pasiūlytus uždavinius aktyviai form(ul)avo ir guvioji Kielė Kamilė, Pempė Matilda. Labai ten užimtas buvo ir darbštusis Asiliukas Dainius. Buvo ir Atamanas Šarka.
O dabar išvardinsime, kam geriausiai sekėsi su tais veikėjais ir jų nuotykiais tvarkytis.
Iš penktokų-šeštokų (jie sprendė po 5 uždavinius) nugalėjo šeštokas Kristijonas Trinkūnas iš Vilniaus jėzuitų gimnazijos, surinkęs 20 taškų (iš 25 galimų), taigi sėkmingai susitvarkęs su 4 uždaviniais. Tašku mažiau surinko taip pat šeštokė Judita Traubaitė iš Vilniaus šv. Kristoforo gimnazijos ir šeštokas Jokūbas Butkus iš Panevėžio Kazimiero Paltaroko gimnazijos. 18 taškų surinko irgi du dalyviai – tai vėl šeštokė Ieva Elija Jucevičiūtė – vėl iš Vilniaus jėzuitų gimnazijos ir taip pat šeštokas Karolis Ličkūnas – vėl iš Panevėžio Kazimiero Paltaroko gimnazijos.
Šis išvardintas pirmasis penketas ir pelnė pirmosios vietos diplomus.
O kurgi mūsų 11-mečiai? Ar ne laikas būtų pagal fabulą ir siužetą prisiminti ir juos? Kur jie dingo? Gal jie ne pirmose vietose? Jie niekur nedingo. Jie čia pat. Nes mes prie pat nugalėtųjų pavardžių varžytuvių protokole matome parašyta, kad 4-tokas Juozapas Rokas Čypas iš Vilniaus Daukanto progimnazijos Vilniaus surinko 15 taškų – už tai jam buvo skirta antroji vieta, o kitas 11-metis ketvirtokas Ernestas Ramanauskas su 13 taškų buvo apdovanotas pagyrimo raštu. Ernestas mokosi Vilnius “Žiniuko” mokykloje.
Visiems 29 dalyvių taisymo darbams dirigavo Vilniaus universiteto doktorantas Paulius Šarka, jam ramiai talkino patyręs taisytojas Vilniaus universiteto magistrantas Gražvydas Šemetulskis bei “Juventos” gimanzijos mokytojas-ekspertas Aleksandras Choliavkinas, kurį visa olimpiadinė Lietuva pažįsta kaip vieną iš nepamainomų Lietuvos rinktinės kelionių į Baltarusiją vadovų.
7-8 klasių varžytuvėse dalyvavo dar daugiau žmonių negu jaunėlių pasigalynėjimuose. Dalyvių nuomone, septintokų-aštuntokų uždaviniai buvo santykinai sunkėlesni negu 5-6 klasėse. Dalyvių darbus taisė du garbūs profesoriai, du įžymūs Pasvalio krašto sūnūs Vilijandas Bagdonavičius ir Vytautas Kazakevičius.
Vėliau, jau per uždarymą, kreipdamasis į susirinkusius profesorius Vilijandas Bagdonavičius jam būdingu stiliumi šmaikščiai tarstelėjo, kad ar tik nebūsią kai kurie septintokų-aštuntokų uždaviniai buvę sunkesni už devintokų-dvyliktokų (pavyzdžiui, šaškę iš tikrųjų kilnojo visų trijų šeštadienio varžytuvių dalyviai).
Kažkas net pabandė atitarti, ar tai negalėtų būti gražu ir sektina, nes viskas tada remtųsi pačiu pažangiausiu šių dienų pedagogikos principu, kad visi geba būti vieni už kitus gudresni, visi geba atrodyti vieni už kitus stipresni.
Taigi, kaip jau sakyta, du garbūs Pasvalio krašto profesoriai skyrė 4 pirmąsias vietas, o į tą pačią-pačią pirmiausią vietą jie pastatė septintoką (pastebėkite, septintoką, kuriam tą dieną, vadinasi, klojosi gražiau ir už visus aštuntokus!) Eimantą Ramoną, jau kelintą kartą vėl iš Vilniaus jėzuitų gimnazijos, gerokai atsiplėšusį nuo kitų, nes surinkusį 17 taškų (jau nebe iš 25, o iš 30 galimų, nes vyresnėliokai sprendė jau nebe 5, o 6 uždavinius).
Pirmąja vieta 2011 metų varžytuvėse nuo šiol galės didžiuotis ir aštuntokė Adriana Otelija Vilkaitė vėl iš tos pačios gimnazijos, surinkusi 12 taškų ir, žinoma, lygiai tiek tų taškų surinkę sprendėjai aštuntokas iš Panevėžio 5-tosios gimnazijos Lukas Naruševičius bei aštuntokas iš jėzuitų gimnazijos (tik dabar jau tos iš Kauno) Matas Nasvytis.
Po šitų prizininkų išvardijimo būtų didelė neteisybė užmiršti pridurti, kad su visais šitais apdovanotais (ir kitais neapdovanotais) Vilniaus jėzuitų gimnazijos moksleiviais užsiiminėja ir nepamainomasis Eduardas Juška.
Tokio didelio žmonių skaičiaus apdovanojimas – nes juk reikėjo apdovanoti ne vieno, o trijų varžytuvių nugalėtojus – gerokai pailgino uždarymo iškilmes, į kurias, susirinkusiųjų itin šiltai sutiktas, atvyko ir pats komandinės olimpiados taurės steigėjas Lietuvos matematikų patriarchas Jonas Kubilius.
Salė taip pat labai pagarbiai suošė, išvydusi į Zigmo Žemaičio auditoriją įeinančią Marytę Skakauskienę, pagrindinę Švietimo ir mokslo ministerijos matematikos specialistę, mūsuose vadinamą Kengūros mama.
Per uždarymą Jungtinėje Karalystėje studijuojantis vertinimo komisijos narys Žilvinas Rimas su labai nebloga angliška tartimi dar perskaitė ir Pasaulinės nacionalinių olimpiadų federacijos prezidentės p. Marijos Falk de Losados sveikinimą varžybų dalyviams.
Paskutiniai šeštadieninio uždarymo sakiniai buvo skirti kai kurioms svarbioms dar vieno, jau ketvirtojo renginio, kuris turėjo vykti kitą dieną, aplinkybėms aptarti.
Čia kalbama apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės taurės turnyrą, visai neseniai atsiradusį, ir kuris sekmadienį turėjo būti surengtas jau trečiąjį kartą. Į šias dinamiškai besirutuliojančias varžytuves kol kas yra kviečiamos dalyvauti Minsko, Kauno ir, niekas neturėtų stebėtis, paties Vilniaus komandos.
Papildoma aplinkybe šių metų varžytuvėse buvo tai, kad per jas buvo išaiškinti ir tie, kam buvo lemta užimti dvi laisvas vietas Lietuvos rinktinėje į “Baltijos kelio” olimpiadą.
Jau sekmadienį paaiškėjo, kad tas vietas, linksmai sakant, užėmė du MA: Vilniaus licėjaus mokinys MArius Latinis bei kaunietis Simonas MAmaitis.
Palinkėkime mūsų komandai geriausios kloties. To paties norėtume palinkėti ir linkime Jums visiems.
Ypač didelės sėkmės linkime mūsų Olimpiados savanoriams, tiems nenuilstamiems Universiteto geradariams, kurie nei sprendė, nei taisė, o budėjo, kad mums visiems padėtų. Mums buvo labai gera su jais. Leiskite paminėti ir jų pavardes.
Du iš jų yra fizikai: tai Arnas Jelizarovas ir Paulius Virkutis, o trys – MIF’o paveldėtojai. Tai Programų sistemų specialybės antrakursiai Ieva Nalivaikaitė su Žilvinu Vaiciukevičiumi ir pirmakursė ekonometrė Ieva Jasiūnaitė.
Trys iš jų – Arnas, Ieva ir Žilvinas talkina jau antrą kartą, ir, kaip šypsodamasis prisipažino Žilvinas, antrą kartą tuo didžiuojasi.
Koks geras pavyzdys mums visiems.

Romualdas Kašuba

Toji jau trečioji mūsų dalyvautoji Vidurio Europos matematikos olimpiada (angliškai – Middle European Mathematical Olympiad, taigi pagal visuotinai nusistovėjusį trumpinį – MEMO) apskritai buvo jau penktoji tokia individualiai asmeninė komandų peržiūra.
Ankstesnės mūsų dalyvautosios varžytuvės vyko Poznanėje (Lenkija) ir Strečne (Slovakija).
Tai, kaip jau sakyta, buvo trečiasis mūsų pasirodymas ir trys komandos nariai dalyvavo jose trečiąjį kartą. Tas trečiasis trečią kartą dalyvaujančios komandos narys – be komandos vadovų – buvo mūsų šaunusis, nebijau to žodžio, nes jis teisingai apibūdina mūsiškį širvintiškį iš licėjaus, Justinas Česonis, mokytojo Beno Budvyčio mokinys. Pati pirmoji Justino matematikos mokytoja dar Širvintose buvo Palmira Puzinaitė.
Toliau dar nebijočiau tvirtai pridurti, jog manau, kad jei kam reikėtų gerų pavyzdžių, kaip uždavinių sprendimas stiprina charakterį ir “simpatina” asmenybę, tai ryškiu tokiu pavyzdžiu tikrai galėtų būti ir mūsų kuklusis orusis Justinas.
Na, Justinas kaip Justinas, jis tikrai neprapuls, o šiaip jau mūsų neoficialiojoje antrojoje komandoje įvyko kartų kaita. Kaip kartais yra sakoma, į komanda įsiliejo daug žadančio jaunimėlio, kuris ir ėmėsi tų reikalų iš visos širdies.
Kauno komponentę sudarė Aidas Kilda ir Matas Grigaliūnas, už kurių pečių stovi nepalenkiamasis Leonas Narkevičius, o visi kiti likę komandos nariai – kartu su jau minėtu Justu – yra Licėjaus vilniečiai. Metus Licėjuje teprasimokę yra Ignas Urbonavičius ir Mykolas Blažonis, o dvejus metelius jau krimtęs licėjaus duoną yra Tomas Vaškevičius. Jie Licėjuje matematikos mokslų daugiausiai yra ragavę pas mokytoją Ziną Šiaulienę.
Komanda į Kroatiją nuskrido per Vieną, o į namus sugrįžo per Frankfurtą. Nuvykus į Varaždino miestą, kuris nors ir nedidelis, bet turi ir savo nuosavą tvirtovę – pilį, ir, aišku, turiningą istoriją bei yra buvęs Kroatijos sostine, kol jo nesurijo liepsnos.
Nuvažiavusi komanda pirmąją dieną gražiai įsikūrė buvusiose kareivinėse, kurios dabar yra studentų viešbutis. Kitą dieną mokiniai pailsėjo, o vadovai parinko jiems uždavinių kitoms dviems dienoms.
Trečiąją dieną mokiniai sprendė uždavinius individualiai – po 4 uždavinius per 5 valandas. Medaliai skirstomi tokiomis pačiomis proporcijomis kaip Pasaulinėje matematikos olimpiadoje.
Mūsiškis devintokas Ignas Urbonavičius surinko 15 taškų ir pelnė bronzos apdovanojimą, nedaug iki bronzos tetrūko ir Tomui Vaškevičiui, iš esmės išsprendusiam 2 uždavinius.
Ketvirtąją olimpiados dieną dalyviai uždavinius sprendė komandiškai – tų uždavinių buvo 8. Antroji komandinė varžytuvių diena mūsų jaunai komandai buvo dar geresnė negu pirmoji: surinkusi 30 taškų ir iš esmės sudorojusi 4 uždavinius iš 8 mūsų komanda liko pati pirmoji antroje komandų rikiuotės pusėje.
Šiais metais aukštutinėje komandų rikiuotės dalyje viešpatavo mūsų kaimynai lenkai, per individualiąsias varžybas surinkę 150 taškų ir gerokai aplenkę savo tradicinius turnyrinės lentelės kaimynus vengrus. Treti buvo vokiečiai.
O per komandines varžytuves Lenkijos komanda “pastatė” nepagerinamą rekordą – jie surinko absoliučiai visus taškus.
Tai ką jie padarė, daugybos lentelėje išreiškiama lygybe
8*8 = 64,
nes yra iš viso 8 uždaviniai, o už kiekvieno tikslų idealų sprendimą galima gauti 8 taškus.
http://memo2011.math.hr/index.php?option=com_content&view=article&id=16&Itemid=36&lang=en
Minėtina, kad jau treti metai varžytuvėse būna lietuviškas uždavinys, jau treti metai jo autorius yra komandos narys Vilniaus universiteto doktorantas Aivaras Novikas ir antrus metus tas uždavinys yra aštuntasis pateikiamasis sprendžiamasis uždavinys.
Esame labai dėkingi Švietimo ir mokslo ministerijai ir Vilniaus universiteto Matematikos ir informatikos fakultetui, kurie sudaro mums sąlygas ruoštis bei dalyvauti varžytuvėse.
Pati olimpiada, absoliučiai visų komandos narių nuomone, buvo labai vykusi. Organizatoriai labai stengėsi ir dabar kitų olimpiadų organizatoriams bus tikrai nelengva išlaikyti “kartelę” kroatiškame lygyje.
Atskirai minėtini pagrindiniai varžytuvių stulpai – Mea Bombardeli bei Ilko Brnetic, kurių vienų jau buvo visur pilna.
Lengva sumaištis ir apskritai nervų sujudinimas išskrendant iš Zagrebo oro uosto, kaip vėliau supratome, buvo kilę dėl turistinio sezono pabaigtuvių bei išvakarėse vykusių futbolo varžybų.
Pati Kroatija yra labai graži, mes irgi pamatėme dalį to jos puikumo. Buvome ir jos sostinėje Zagrebe, matėme ir gražią Trakošćano pilį, buvome mokslo muziejuje, pamatėme, suvokėme ir sužinojome, kokie apskritai linksmi darbštūs ir kantrūs yra mūsų tolimieji artimieji ne tik krepšinio, bet ir mokslo bendražygiai kroatai.
Kita, jau 6-oji MEMO olimpiada 2012 metais vyks jau keturių kantonų ežerų šalyje Šveicarijoje.

Romualdas Kašuba

Pirmiausiai derėtų pradėti nuo komandos sudėties – kas, iš kur čia buvo ir kaip jiems ten toliau klojosi. Pati komandos sudėtis paaiškėjo jau pavasarį – iš karto po Lietuvos respublikinės olimpiados Šiauliuose, dar ir jubiliejinės, nes jau 60-tosios.
Per ją, tapę nugalėtojais, vardinius kvietimus į komandą ir į Amsterdamą gavo Elena Dulskytė ir Linas Klimavičius – abu iš Vilniaus licėjaus. Abu jie jau su Pasaulinių matematikos olimpiadų medaliais – Linas net jau su sidabru, o Elena – su gražia bronza.
Visiems kitiems, norintiems pakliūti ten, kur Elena su Linu, teko praeiti 2 dienų atranką, vykusią iš karto po olimpiados. Į tą atranką buvo kviečiami Lietuvos olimpiados pirmųjų-antrųjų vietų laimėtojai devintose ir dešimtose klasėse bei pirmųjų-trečiųjų vietų iškovotojai vyresnėse klasėse.
Per tą tikrai nelengvą matematinį pasivaikščiojimą į pirmąją Lietuvos komandą (nes kartu buvo atrenkama ir antroji – į Vidurio Europos olimpiadą, trumpiau, MEMO) prasibrovė Motiejus Valiūnas. Motiejus ne naujokas matematikų padangėse, nors anksčiau labiau į dangų astronomiškai dairęsis, o dabar jau į matematiką labiau atsigręžiantis. Motiejus, pagal kalbas, pirmąją dieną dėl šviesulių stebėjimo į kontrolinį atėjo po nelabai (iš)miegotos nakties. Laimei, dangiški reikalai visai nesutrukdė žemiškiems, nes kontrolinį darbą jis “laimėjo” tokiu skirtumu, kokio mūsuose jau seniai nebuvo stebima. Tiesa, tame kontroliniame dalyvaujant Linui Klimavičiui tas atsiplėšimas gal ir nebūtų buvęs toks ryškus, bet mes dabar tos svaiginančios, jaudinančios ir niekaip nepabaigiamos temos “kas būtų, jei dar kas nors būtų buvęs?” pernelyg negvildensime.
Kiti “laimingieji” į komandą prasibrovė jau ne su tokiais ryškiai skirtumais: tai ir pasaulio čempionate Bremene prieš dvejus metus jau buvęs (o pernai ir MEMO sidabru pasidabinęs) Edvardas Poliakovas, ir vienintelis šiais metais Kauno atstovas Paulius Virbalas.
Į komandą pakliuvo ir vienintelė visai ne Vilniaus licėjaus ir ne KTU orbitos atstovė – Ana Daglis, kuri jau vien dėl to tikrai nusipelno mažų mažiausiai ir didesnio pagyrimo bei atidesnio žvilgsnio.
Komandai jau nebe pirmus metus vadovavo Nacionalinės premijos laureatas profesorius Artūras Dubickas, kartu taip pat vyko ir šių eilučių autorius.
Prieš pat Pasaulinę Olimpiadą komanda, kaip jau tapo įprasta, buvo išvykusi į Minską, kur baigiamajam olimpiniam etapui jau daug metų yra ruošiamasi kartu su Baltarusijos komanda.
Pati Olimpiada Olandijoje, ar kaip dabar labiau linkstama sakyti, Nyderlanduose, buvo labai olandiška, tai yra labai solidi. Olimpiados organizatoriai kilstelėjo olimpiados organizacinį solidumą ir kitiems kraštams bus nelabai lengva jį išlaikyti. Tuo pačiu metu viskas buvo daroma ne tik gražiai, bet ir labai racionaliai.
Lietuvos komandos pasirodymą komandos vadovo profesoriaus Artūro Dubicko nuomone reikėtų vertinti gerai, ypač atsižvelgiant į keletą aplinkybių, apie kurias, tikėkimės, nepamiršime užsiminti.
Žiūrint grynai į formalius rezultatus, komanda surinko 5 taškais mažiau negu pernai.
Kur tie taškai buvo prarasti ir apskritai, ar jų buvo galima neprarasti, sunku dar ir dabar galutinai nutarti ar pasakyti. Slapta ne vienas vėl tikėjosi sidabro iš jau sidabro spalvą pažįstančio Lino ar Elenos, o gal net iš Motiejaus. Tos viltys buvo labai natūralios ir suprantamos, tačiau vėl norėtume priminti, kad tolydžio kylant uždavinių gražumui (ir sunkumui) bei augant komandų pasirengimo intensyvumui, tiesinis rezultatų prognozavimas jau seniai nebeįmanomas.
Dėl rezultatų pasakytina tiek – sidabro šį kartą mūsiškiams nekliuvo. Geriausiai pasirodęs ir lygiai dvi dešimtis taškų sumedžiojęs Linas Klimavičius pelnė vieną iš “aukštutinių” bronzų – nes 22 taškai jau buvo dengiami sidabru.
Tokioje pasaulio protų apžiūroje pirmą kartą dalyvavęs Motiejus Valiūnas surinko 18 taškų ir parodė antrą rezultatą Lietuvos komandoje.
Mūsų šaunioji Elena Dulskytė ir jos bendraklasis Edvardas Poliakovas uždirbo po 16 taškų – už tai irgi buvo skiriamas bronzinis apdovanojimas.
Visi 4 medaliais apdovanotieji Licėjaus moksleiviai yra mokytojo Beno Budvyčio auklėtiniai.
Be apdovanojimų neliko ir kita komandos narė Ana Daglis iš Vilniaus “Santaros” vidurinės mokyklos bei kaunietis “Saulės” gimnazijos absolventas Paulius Virbalas – išsprendę po “pilną” uždavinį, jiedu gavo po Pagyrimo raštą.
Pasižiūrėjus į pačius uždavinius krinta į akis daugybė dalykų, bet gal labiausiai – formuluočių grakštumas. Angliškame variante paskutiniajam, geometrijos uždaviniui suformuluoti gana trijų eilučių (lietuviškame ji labai nežymiai – tik vienu žodžiu ir dar vienu simboliu – netelpa tose minėtose trijose eilutėse).
Taigi trijų eilučių pakako 6 uždavinio formuluotei – ir būtent taip pat 6 žmonėms pasaulyje užteko jėgų pilnai iki galo jį išspręsti. Paminėtina, kad daugiau geometrinių uždavinių kaip ir nebuvo, na, žinoma, galima sakyti, kad kaip ir geometrijos kalba formuluotas buvo dar ir 2 uždavinys, tas pats jau su labai iš karto sprendėjų pasaulyje išgarsėjusiais vėjo malūnais. Jis netgi neatrodė labai sunkus, ar galėjo rodytis net visai natūralus. Bet tas jo “nebaisumas” pasirodė esantis apgaulingas – “išstatytas” pirmąją diena 2-uoju numeriu, taigi kaip vidutinio sunkumo arba bent jau tikrai ne pats sunkiausias uždavinys – jis tesusilaukė vos 22 pilnų sprendimų. Ir kaip kažkas bandė juokauti, kad mes visi taip ir likom be “normalaus” geometrinio uždavinio. O atrodo, ir tai tiesa, kad per pastaruosius metus mes jau buvome gerokai prasimiklinę spręsti tokius “normalius” geometrijos perliukus.
Olimpiadoje triumfavo kinai, tačiau individualioje įskaitoje šiais metais tebuvo vienintelis nugalėtojas ir kai tas vienintelis nieko, nė vieno taško nepraganęs žmogus pakilo į sceną, pasirodė, kad tas vienintelis nieko nepraradęs sprendėjas yra ji, vienintelė nieko nepaleidusi yra Liza Sauermann (Zauerman). Kai Liza pakilo į sceną, visi iš pradžių labai suūžė, po to visi nuščiuvo, net nesuprasi, kas ten įspūdingiau atrodė.
Lieknutė, labai paprastai atrodanti (sutikę gatvėje, tikrai nieko neįtartumėte), ji tą akimirką buvo paskelbta ne tik absoliučiai pirmąja šių metų matematikos pasaulyje, bet priedo atsidūrė dar ir daugiausiai tauriausių apdovanojimų turinčių nugalėtojų sąrašo viršuje – 4 aukso ir 1 sidabro medalis.
Tiesa, manoma, kad kitais metais Lizą pagal “auksų” skaičių palankiai klostantis aplinkybėms jau vėl bus kam pakeisti.
Nebužtvenksi upės bėgimo, kaip sakė mūsų klasikas Maironis ir jis buvo “kiaurai” teisus. Ši mintis galėjo daug kam ateiti į galvą ir ypač klausantis ovacijų, kurios buvo sukeltos 13-mečiam Peru atstovui, važinėjančiam į matematikos olimpiadas jau nuo 11 metų, o šiais metais jau spėjusiam aukso medalį nusikalti.
O į Olimpiadas juk galima važinėti iki kol 20 sukaks.
Ir nors paskutiniąsias dienas merkė lietus, suvaręs po pastoge atėjusius į uždarymą, bendroji nuotaika kaip visada buvo labai ryžtinga, kovinga ir žvali.
Dalyviai skirstėsi kupini tylaus nepalenkiamo ryžto po metų susitikti Argentinoje.
R.Kašuba

2011 balandžio 18-20 dienomis Saulės mieste Šiauliuose vyko ne tik 60-toji (vadinasi, jubiliejinė) Lietuvos mokinių matematikos olimpiada.
Bet Jūs gal pasakysite, ar šiaip pagalvosite, kad ir per jubiliejinę olimpiadą viskas juk vyksta absoliučiai taip pat kaip visada.
Moksleiviai rašo, mokytojai jaudinasi ir laukia rezultatų.
Ar Jubiliejinė, ar nejubiliejinė, pasakysite Jūs, viskas vis tiek susiveda į tai.
Bet Šiauliuose viskas buvo ir taip, ir ne taip.
Tai kas ten buvo ne taip, kaip visada būna.
Kas ten buvo visai ne taip?
Visi olimpiadiniai rašymai Šiauliuose vyko vienoje labai gražioje mokykloje, vardu “Romuvos” gimnazija. Kad sužinotute, kas ten buvo ne taip, Jums būtų pakakę balandžio 19-tos rytą apie pusę devynių pasisukinėti toje jaukiojoje „Romuvos“ gimnazijoje prie 202 kabineto.
Į tą 202 kabinetą rinkosi matematikos mokytojai. Jų buvo nedaug. Kad nedaug – juk nekeista. Kad renkasi – irgi tikrai ne. Juk mokytojai ir per olimpiadas, ir ne per olimpiadas dažnai ir daug kur renkasi: renkasi paklausyti sprendimų, kolegų nuomonių, šiaip paseminaruoti, o būna, kad ir pasiguosti.
Visko būna.
Tačiau šį sykį buvo taip, kaip dar mūsuose niekada nebuvo buvę, o gal ir toliau nebus.
Šį kartą mokytojai rinkosi patys pasivaržyti spręsdami uždavinius. Kiekvienas iš jų gavo po popieriaus lapą su 3 uždaviniais, kuriems spręsti jie turėjo pilnas 2 valandas. Atėjusių spręsti mokytojų buvo iš pradžių 4, netrukus atėjo dar viena mokytoja.
Taigi mokytojai sprendė uždavinius patys, tarsi ir jie kelioms valandoms būtų vėl atvirtę mokiniais. Besivaržančiais mokiniais. Azartiškais mokiniais. Olimpiados dalyviais. Jūs gal pasakysite, kad mokytojai ir taip jau yra olimpiados dalyviai. Sutinkame su tuo. Tikrai yra.
Tada sprendusieji, mokiniais atvirtę mokytojai yra dvigubi 60-osios Lietuvos moksleivių olimpiados dalyviai.
Tai buvo labai drąsūs mokytojai.
Galime tik su švelniu pavydu pasveikinti jų mokinius.
Nes turėti mokytoją yra jėga.
Turėti gerą mokytoją yra nuostabu.
O turėti drąsų mokytoją, patikėkit, yra dar kažkaip kitaip nenusakomai žavu.
Štai tų mokytojų sąrašas, surikiuotas pagal pasirodymo sėkmę:
Lietuvos Mokytojų olimpiados nugalėtoju tapo Alvydas Beinakaraitis iš Marijampolės marijonų gimnazijos (dvigubas Marijonas, o nuo šiol dar ir čempionas!), antrąją vietą užėmė Juozas Kukulskis iš Klaipėdos “Ąžuolyno” gimnazijos, o 3-5 vietomis pasidalijo trys mokytojos: Ramunė Dranseikienė iš Jonavos “Senamiesčio” gimnazijos, Verutė Nekrevičiūtė iš Gargždų “Vaivorykštės” gimnazijos bei Zina Šiaulienė iš Vilniaus licėjaus – ji ir buvo toji šiek tiek vėliau atėjusioji.
Buvo nuostabu.
Sveikiname visus, kurie prie to prisidėjo.
Ir, savaime suprantama, labai dėkojame Mokytojų olimpiados rėmėjui daktarui Audriui Kačėnui.

Lietuvoje gyvena du rimti jaunuoliai, kurie norėdami pasigirti, ką jie jau yra spėję įspūdingo nuveikti, nė per plauką neprasilenkdami su tiesa galėtų kukliai tarstelėti: aš esu Baltarusijos čempionas. Paprašyti patikslinti, kokiuose sportuose, jie galėtų sakyti, kad tuose – intelektualiuosiuose. Aha, tai, matyt, šaškėse ar šachmatuose. – Ne, matematikoje, – atsakytų tie rimti jaunuoliai. Vienas iš jų galėtų būti vilnietis licėjaus auklėtinis Vytautas Gruslys, vėliau iškovojęs sidabro medalį planetos jaunųjų matematikų grumtynėse, o kitas būtų kaunietis Vaidotas Juronis, taip pat sidabru dengtas Pasaulinėje mokinių matematikos olimpiadoje. Pasigirti esąs Baltarusijos čempionu negalėtų net pats Kęstutis Česnavičius, vienintelis mūsų auksas Tarptautinėse matematikos olimpiadose, nors irgi yra dalyvavęs Baltarusijos olimpiadoje – ten jis “tik” vicečempionas.

Šis pasakojimas kukliai, bet aiškiai pristato ne tik mūsų matematikų viršūnių “kietumą”, bet ir leidžia nujausti tikrąjį Baltarusijos olimpiados kalibrą. Ir teisingai leidžia. Apie jį pakankamai byloja toks atskiras faktas, kad Baltarusijos komanda pagal Pasaulio čempionato rezultatus yra buvusi ir pirmajame dešimtuke. Ir uždaviniai ten sprendžiami kaip Pasaulinėje olimpiadoje, tik pasaulinėse olimpiadose kiekvieną dieną būna po 3 uždavinius, o čia, Baltarusijoje, – po 4.

Lietuvos komanda jau keleri metai yra oficialus Baltarusijos olimpiados svečias, nebuvome tik pernai, “supuolus mūsų ir stačiatikių Velykoms”, negalėjome nuvykti pas savo ilgamečius bičiulius ir varžovus.
O šiais metais važiavome ir vėl, surinkę komandą ir įveikę būtinų procedūrų ir vizų gavimo šurmulį.
Kaip jau buvo užsiminta pavadinime, Baltarusijos matematinės moksleivių aukštuomenės apžiūra buvo oriajame Gomelyje, kuris, žvelgiant iš Vilniaus, yra tolimiausias Baltarusijos apskrities centras – iš ten jau ir iki Černobylio nė 100 kilometrų nebesurinksi.

Lietuvos komandoje šiais metais, atsisakius vykti Linui Klimavičiui, ryškiausia žvaigžde buvo, žinoma, atkaklioji Elena Dulskytė iš Vilniaus licėjaus. Komandoje buvo ir daugiau licėjiečių – tai komandos naujokas Justinas Česonis (du dalyvavimai Vidurio Europos olimpiadoje) su Vidurio Europos olimpiados sidabro medalininku ir “Ąžuoliuko” choristu Edvardu Poliakovu (kaip matome, rimti vyrai spėja dainuoti keliose vietose arba, kaip pasakytų dar kitas mūsų komandos narys, vienintelis komandos nevilnietis ir nekaunietis Skapiškio atstovas Benas Bačanskas: kietesnis matematikos riešutėlis – pats įspūdingai melodija kaip reikiant).

4 komandos narius išvardijus beliko paminėti likusius du, abu kauniečius, pradedant nuo mūsų “naujojo” Pauliaus Šarkos, kuriuo, atrodo, visai rimtai yra užsimojęs būti Aidas Kilda. Aidas Kilda, nors dar tėra tik 1 klasės KTU gimnazistas, bet jau spėjęs pauostyti parako ne vienose varžybose ir išlieti daug prakaito jau ne vienoje treniruočių stovykloje. Į Baltarusiją Aidas vyko po varžytuvių Sankt-Peterburge, kur jis išsijuosęs sėkmingai sprendė, o pernai vasarą jis dar dalyvavo kone mėnesį trukusioje matematikos stovykloje prie Viatkos. Komandoje dar buvo ir geometriją gražiai sprendė Kauno “Saulės” gimnazistas Paulius Virbalas, labai gerbiamas komandoje ir už aiškią nuomonę bei taiklias kalbas – nebūtų Virbalas!

Uždaviniai Baltarusijos olimpiadoje buvo rimti ir sunkūs, šiais metais, sakytume, netgi kiek sunkesni, negu įprasta, nors ir su ramiomis, netgi kukliomis formuluotėmis; rimti buvo ir olimpiados dalyviai, į viską žiūrintys patyrusio žmogaus žvilgsniu. Šurmuliuojama buvo prieš sprendimus ir po jų, o sprendžiant viską gaubė paperkanti santūri garbingo galynėjimosi dvasia.

Panašiai elgėsi ir Lietuvos komanda, kuri pastaraisiais metais labai ramiai ir beveik nepastebimai stiprėja. Sakysime, vos prieš porą metų pirmoji Lietuvos mergina pasidabino Tarptautinės olimpiados medaliu – šaunuolės vardas buvo Greta Kuprijanovaitė. Po metų ji buvo jau ne vienintelė tokia, nors savo žygdarbį Greta ir pakartojo, nes atsirado jau ir kita mergina su medaliu – ji buvo vardu Elena.

O šiais metais Elena tapo pirmąja mūsų mergina, laimėjusia pirmojo laipsnio prizą Baltarusijos olimpiadoje, o absoliučioje įskaitoje parodžiusi trečią rezultatą pačių vyriausiųjų moksleivių grupėje.
Antrojo laipsnio diplomą “išplėšė” Benas Bačanskas, o tris trečiojo laipsnio diplomus savo grupėse pelnė Aidas Kilda – pas pačius jauniausius, Justinas Česonis – pas dar ne pačius vyriausius, ir Edvardas Poliakovas, startavęs su pačiais vyriausiais, arba su tais, kurie po metų moksleiviškuose suoluose jau nebesėdės.

O kaunietis Paulius Virbalas išsprendė praktiškai beveik niekieno neįveiktą 8-tą, patį paskutinį antrosios dienos geometrijos uždavinį. Paulius padarė tai beveik “plikomis rankomis”, arba paprastomis priemonėmis, – tuo didesnis jo meistriškumas. “Smeigė” tiksliai į uždavinio esmę ir pataikė – vėl pakartotume: nebūtų pagal pavardę Virbalas!

Liko su malonumu pasakyti keletą žodžių apie gyvenimo sąlygas ir šiaip laisvalaikį. Gyvenome Gomelio kvalifikacijos kėlimo institute, buvome jaudinančiai, nors ir atvykę po pusiaunakčio, sutikti su “duona ir druska”, kuri pasirodė esanti burnoje tirpstančiu pyragu.

Kartu su Elena kalbėjome per televiziją (pasigrobusią Eleną iš auditorijos, kas jai pirmą sekundę jokio entuziazmo nekėlė) ir apskritai visą laiką jautėme didžiulį to Instituto Rektorės Nadieždos Kotovos rūpestį, o iš jos atsisveikinant mums įteiktų prašmatnių arbatos puodelių mudu su Aivaru Noviku žadėjome tinkamomis progomis siurbčioti arbatą.

Visi Olimpiados dalyviai galėjo pasižiūrėti spektaklį “Juodoji Nesvyžiaus mergelė”, kuri, kaip Jūs teisingai ir pagalvojote, yra skirtas mūsų Barborai Radvilaitei ir per kurį scenoje buvo ištisai linksniuojamas Lietuvos vardas.

Grįžkime prie arbatos. Siurbčiodami arbatą mes, visi Lietuvos komandos nariai, visada su didžiule pagarba prisiminsime savo brolius ir kaimynus, kurie įdėjo šitiek kilnių pastangų ir jėgų, kad ir visi kiti kelionės fragmentai būtų sėkmingi ir malonūs. Pasakysime kelias smulkmenas, kad ir Jums būtų visai aišku, kaip visa vyko. Jums daugiau esminių klausimų po to nebeturėtų būti.

1 epizodas – važiuojant į Gomelį. Traukinys Vilnius-Minskas įrieda į Minską, iki traukinio Minskas-Gomelis pagal tvarkaraštį – 27 minutės. Mokiniai atėję mūsų klausia, ar mes spėsime. Mudu su Aivaru tylime. Lipant iš traukinio prie mūsų prieina trys pasitinkantieji – vienas ištiesia bilietus, kitas siūlo 150 tūkstančių smulkioms išlaidoms (kaip jis sakė, dėl visa ko), o trečias klausia Aivaro, kur jo lagaminas.

2 epizodas – dabar jau grįžtant iš Gomelio. Dabar į Minską įrieda jau traukinys Gomelis-Minskas. Ir dabar jau vėl netoli pusiaunakčio, o klausimų, kas dabar bus, jau gerokai mažiau. O buvo taip: vėl mus pasitiko trise, ketvirtas buvo autobusų stotyje. Mus sodina ir veža į autobusų stotį, kuri visai ne geležinkelio stotyje. Iki autobuso valanda.

Atsitiktinai nugirstas komentaras buvo toks: viskas mums čia aišku. Viskas čia aišku ir mudviem su Aivaru.
Tik mudviem jau seniai viskas ir visai aišku.
Gražu, ir gana.
Romualdas Kašuba
Lietuvos komandos vadovas

Дорогие сябры! Братья и сестры!

По очень разным меркам каждый из нас относит людей, страны и континенты к большим или великим. По очень разным. И все такие мерки, в том числе и даже особенно те, что остались на душе, причем, быть может, не высказанными, являются истинными. А даже и наоборот, вспомним слова классика – мысль изреченная есть ложь.
Белорусская земля велика для меня потому, что мне посчастливилось в жизни знать многих славных ее дочерей и сыновей, объединять усилия с ними, познать их неизчерпаемые способности и, конечно, много много раз гордиться ими.

Иными словами, вместе с ними мне приходилось пройти трудности, познать светлые мгновенья радости – т. е. разделить хрупкое счастье восторга человеческого бытия в этом лучшем из миров.
Белорусская Земля неизменно манила меня еще и потому, что для многих выдающихся или мифических личностей, про которых доводилось слышать, в моем сознании сразу возникали их белорусские двойники, которые со временем стали казаться даже ближе тех, былинных. Это и не мудрено, ибо я восхищался ими «в реальном размере», я их знал и с ними общался.

Вот, например, мы много наслышаны о Василии Ивановиче, и том, сугубо историческом, который командовал полком, и о том другом, Вашем Василие Ивановиче, а так как мы соседи, то извините, в некоторой степени, и нашем тоже. И ваш, и наш Василий Иванович Берник – он видится нам столь же стремительным и громокипящим. Только для него полем битвы являются безбрежные просторы теории чисел и там Он со трудными проблемами, как мы слышали, воюет столь же эффектно, как и подобает Василию Ивановичу.

В Литве мы обожаем Вашу Наталию Филипповну Горовую – она ведь право же сродни Мае Плисецкой с ее нежностью и стремительностью, которую она проявляет с полной мере, когда она печется за своих Учеников и вообще за ввереные Ей бескрайние просторы Просвещения, а ведь тамошние пируэты и красивы, и тоже не из легкого десятка.

А вот Игорь Иванович Воронович, в нашем сознании ну прямо родня Илье Муромцу. А если у Вас есть какие-то вопросы по этому поводу, то мы приглашаем Вас заглянуть в Лицей Белорусского Государственного Университета, когда там трудится сборная команда белорусских школьников. Если только вам посчастливится зайти и две минуты понаблюдать, с какой стремительнлстью Игорь Иванович проводит эти сборы, скажем, перед предстоящим отъездом на всемирную олимпиаду! Я вам практически гарантирую, что зайдя на несколько минут, вам будет очень тяжело оттуда вырваться. Ибо вас может охватить непреодолимая страсть решать и решать. Ибо Игорь Иванович проводит сборы с такой лихостью, с какой Илья Муромец проводил свои походы. Не мудрено, что с таким составом, какой сложился у Вас, Белоруссия входила и в 10-ку сильнейших математических стран молодежного мира.

Но ведь даже Илья Муромец никогда не ходил на столь заметные походы в одиночку, ясно, что не один ездит в чемпионаты мира и Игорь Иванович. Ездит он неизменно с Добрыней Никитичем, который нам удивительно похож на, конечно же, Сергея Алексеевича Мазаника. Того самого, который кратко оценил преодолимость задач по теории чисел сказав, что красивая задача по теории чисел с краткой формулировкой – это незадача для решателя. Вот они оба оооочень славно трудятся, а руководимые и воодушевляемые ими белорусские девчата и ребята очень славно воюют на Всемирных Олимпиадах по математике. Усилиям и успехам их на Всемирных Олимпиадах я сам многолетний счастливый свидетель.

Они, как и все Вы, здесь собравшиеся, и раскрываете воистину неизчерпаемые таланты и настоящие способности – свои и Ваших подопечных, и тем самым значимо и славно приумножаете интеллектуальный потенциал Вашей Белоруссии.

С проницательностью, достойной самого бессмертного Шерлока Холмса составляет задачи, а также изящно в два счета может растолковать, как легко и просто можно было бы их решать, Виктор Иванович Каскевич, которого мы прекрасно знаем также и по линии вездесущего движения „Кенгуру“. Виктор Иванович наверняка еще и один из самых скромнейших людей, с которыми мне доводилось встречаться. Но от этого он не менее эффектен и убедителен.

Лично для меня Евгений Александрович Барабанов в первый миг нашего знакомства сразу предстал этаким богатырем, ну прямо как Адам Мицкевич, безмерно близкий всем нам человек.

А вот Геннадий Владимирович Нехай, ну скажите, а чем он не сродни самому Франциску Скорине? Только, конечно, в наш век узкой специализации и он специализируется в издании креативной школьной литературы – это сейчас и есть самый животрепещущий фронт борьбы за неунывающие знания и занимательное обучение школьников. Ну а каким исполняющим дирижером Всемирного оркестра Кенгуру может стать Геннадий Иванович, мог убедится всяк сущий на международном съезде „Кенгуру“, столь блистательно проведенном в Минске всего лишь полтора года тому назад.
Каждая настоящая поездка приносит и новые ошеломляющие знакомства, восторгу от которых в самом светлом смысле этого слова нет границ. И это сторицей окупает все заботы, связанные с поездками и прочие мелкие невзгоды. Говоря более конкретно, мы были неописуемо рады угодить под опеку Надежды Алексеевны Котовой, у которой мы жили окутанные лаской и всяческим вниманием. Для меня теперь чуть более понятно, до каких мудрых человеческич и фисософских высот надо подняться, чтобы стать таким очаровательным Ректором, каким является Надежда Алексеевна.

Страстно нежно храни и оберегай Вас Всех Всевышний!
Великих успехов и счастья Вам в Ваших праведных трудах и дерзаниях!