BALTARUSIJOS MOKSLEIVIŲ MATEMATIKOS OLIMPIADA PAVASARĖJANČIAME GRAŽUOLYJE GOMELYJE

Lietuvoje gyvena du rimti jaunuoliai, kurie norėdami pasigirti, ką jie jau yra spėję įspūdingo nuveikti, nė per plauką neprasilenkdami su tiesa galėtų kukliai tarstelėti: aš esu Baltarusijos čempionas. Paprašyti patikslinti, kokiuose sportuose, jie galėtų sakyti, kad tuose – intelektualiuosiuose. Aha, tai, matyt, šaškėse ar šachmatuose. – Ne, matematikoje, – atsakytų tie rimti jaunuoliai. Vienas iš jų galėtų būti vilnietis licėjaus auklėtinis Vytautas Gruslys, vėliau iškovojęs sidabro medalį planetos jaunųjų matematikų grumtynėse, o kitas būtų kaunietis Vaidotas Juronis, taip pat sidabru dengtas Pasaulinėje mokinių matematikos olimpiadoje. Pasigirti esąs Baltarusijos čempionu negalėtų net pats Kęstutis Česnavičius, vienintelis mūsų auksas Tarptautinėse matematikos olimpiadose, nors irgi yra dalyvavęs Baltarusijos olimpiadoje – ten jis “tik” vicečempionas.

Šis pasakojimas kukliai, bet aiškiai pristato ne tik mūsų matematikų viršūnių “kietumą”, bet ir leidžia nujausti tikrąjį Baltarusijos olimpiados kalibrą. Ir teisingai leidžia. Apie jį pakankamai byloja toks atskiras faktas, kad Baltarusijos komanda pagal Pasaulio čempionato rezultatus yra buvusi ir pirmajame dešimtuke. Ir uždaviniai ten sprendžiami kaip Pasaulinėje olimpiadoje, tik pasaulinėse olimpiadose kiekvieną dieną būna po 3 uždavinius, o čia, Baltarusijoje, – po 4.

Lietuvos komanda jau keleri metai yra oficialus Baltarusijos olimpiados svečias, nebuvome tik pernai, “supuolus mūsų ir stačiatikių Velykoms”, negalėjome nuvykti pas savo ilgamečius bičiulius ir varžovus.
O šiais metais važiavome ir vėl, surinkę komandą ir įveikę būtinų procedūrų ir vizų gavimo šurmulį.
Kaip jau buvo užsiminta pavadinime, Baltarusijos matematinės moksleivių aukštuomenės apžiūra buvo oriajame Gomelyje, kuris, žvelgiant iš Vilniaus, yra tolimiausias Baltarusijos apskrities centras – iš ten jau ir iki Černobylio nė 100 kilometrų nebesurinksi.

Sferos

Lietuvos komandoje šiais metais, atsisakius vykti Linui Klimavičiui, ryškiausia žvaigžde buvo, žinoma, atkaklioji Elena Dulskytė iš Vilniaus licėjaus. Komandoje buvo ir daugiau licėjiečių – tai komandos naujokas Justinas Česonis (du dalyvavimai Vidurio Europos olimpiadoje) su Vidurio Europos olimpiados sidabro medalininku ir “Ąžuoliuko” choristu Edvardu Poliakovu (kaip matome, rimti vyrai spėja dainuoti keliose vietose arba, kaip pasakytų dar kitas mūsų komandos narys, vienintelis komandos nevilnietis ir nekaunietis Skapiškio atstovas Benas Bačanskas: kietesnis matematikos riešutėlis – pats įspūdingai melodija kaip reikiant).

4 komandos narius išvardijus beliko paminėti likusius du, abu kauniečius, pradedant nuo mūsų “naujojo” Pauliaus Šarkos, kuriuo, atrodo, visai rimtai yra užsimojęs būti Aidas Kilda. Aidas Kilda, nors dar tėra tik 1 klasės KTU gimnazistas, bet jau spėjęs pauostyti parako ne vienose varžybose ir išlieti daug prakaito jau ne vienoje treniruočių stovykloje. Į Baltarusiją Aidas vyko po varžytuvių Sankt-Peterburge, kur jis išsijuosęs sėkmingai sprendė, o pernai vasarą jis dar dalyvavo kone mėnesį trukusioje matematikos stovykloje prie Viatkos. Komandoje dar buvo ir geometriją gražiai sprendė Kauno “Saulės” gimnazistas Paulius Virbalas, labai gerbiamas komandoje ir už aiškią nuomonę bei taiklias kalbas – nebūtų Virbalas!

Uždaviniai Baltarusijos olimpiadoje buvo rimti ir sunkūs, šiais metais, sakytume, netgi kiek sunkesni, negu įprasta, nors ir su ramiomis, netgi kukliomis formuluotėmis; rimti buvo ir olimpiados dalyviai, į viską žiūrintys patyrusio žmogaus žvilgsniu. Šurmuliuojama buvo prieš sprendimus ir po jų, o sprendžiant viską gaubė paperkanti santūri garbingo galynėjimosi dvasia.

Panašiai elgėsi ir Lietuvos komanda, kuri pastaraisiais metais labai ramiai ir beveik nepastebimai stiprėja. Sakysime, vos prieš porą metų pirmoji Lietuvos mergina pasidabino Tarptautinės olimpiados medaliu – šaunuolės vardas buvo Greta Kuprijanovaitė. Po metų ji buvo jau ne vienintelė tokia, nors savo žygdarbį Greta ir pakartojo, nes atsirado jau ir kita mergina su medaliu – ji buvo vardu Elena.
Sferos

O šiais metais Elena tapo pirmąja mūsų mergina, laimėjusia pirmojo laipsnio prizą Baltarusijos olimpiadoje, o absoliučioje įskaitoje parodžiusi trečią rezultatą pačių vyriausiųjų moksleivių grupėje.
Antrojo laipsnio diplomą “išplėšė” Benas Bačanskas, o tris trečiojo laipsnio diplomus savo grupėse pelnė Aidas Kilda – pas pačius jauniausius, Justinas Česonis – pas dar ne pačius vyriausius, ir Edvardas Poliakovas, startavęs su pačiais vyriausiais, arba su tais, kurie po metų moksleiviškuose suoluose jau nebesėdės.

O kaunietis Paulius Virbalas išsprendė praktiškai beveik niekieno neįveiktą 8-tą, patį paskutinį antrosios dienos geometrijos uždavinį. Paulius padarė tai beveik “plikomis rankomis”, arba paprastomis priemonėmis, – tuo didesnis jo meistriškumas. “Smeigė” tiksliai į uždavinio esmę ir pataikė – vėl pakartotume: nebūtų pagal pavardę Virbalas!

Liko su malonumu pasakyti keletą žodžių apie gyvenimo sąlygas ir šiaip laisvalaikį. Gyvenome Gomelio kvalifikacijos kėlimo institute, buvome jaudinančiai, nors ir atvykę po pusiaunakčio, sutikti su “duona ir druska”, kuri pasirodė esanti burnoje tirpstančiu pyragu.
Sferos

Kartu su Elena kalbėjome per televiziją (pasigrobusią Eleną iš auditorijos, kas jai pirmą sekundę jokio entuziazmo nekėlė) ir apskritai visą laiką jautėme didžiulį to Instituto Rektorės Nadieždos Kotovos rūpestį, o iš jos atsisveikinant mums įteiktų prašmatnių arbatos puodelių mudu su Aivaru Noviku žadėjome tinkamomis progomis siurbčioti arbatą.

Visi Olimpiados dalyviai galėjo pasižiūrėti spektaklį “Juodoji Nesvyžiaus mergelė”, kuri, kaip Jūs teisingai ir pagalvojote, yra skirtas mūsų Barborai Radvilaitei ir per kurį scenoje buvo ištisai linksniuojamas Lietuvos vardas.

Grįžkime prie arbatos. Siurbčiodami arbatą mes, visi Lietuvos komandos nariai, visada su didžiule pagarba prisiminsime savo brolius ir kaimynus, kurie įdėjo šitiek kilnių pastangų ir jėgų, kad ir visi kiti kelionės fragmentai būtų sėkmingi ir malonūs. Pasakysime kelias smulkmenas, kad ir Jums būtų visai aišku, kaip visa vyko. Jums daugiau esminių klausimų po to nebeturėtų būti.

1 epizodas – važiuojant į Gomelį. Traukinys Vilnius-Minskas įrieda į Minską, iki traukinio Minskas-Gomelis pagal tvarkaraštį – 27 minutės. Mokiniai atėję mūsų klausia, ar mes spėsime. Mudu su Aivaru tylime. Lipant iš traukinio prie mūsų prieina trys pasitinkantieji – vienas ištiesia bilietus, kitas siūlo 150 tūkstančių smulkioms išlaidoms (kaip jis sakė, dėl visa ko), o trečias klausia Aivaro, kur jo lagaminas.

2 epizodas – dabar jau grįžtant iš Gomelio. Dabar į Minską įrieda jau traukinys Gomelis-Minskas. Ir dabar jau vėl netoli pusiaunakčio, o klausimų, kas dabar bus, jau gerokai mažiau. O buvo taip: vėl mus pasitiko trise, ketvirtas buvo autobusų stotyje. Mus sodina ir veža į autobusų stotį, kuri visai ne geležinkelio stotyje. Iki autobuso valanda.

Atsitiktinai nugirstas komentaras buvo toks: viskas mums čia aišku. Viskas čia aišku ir mudviem su Aivaru.
Tik mudviem jau seniai viskas ir visai aišku.
Gražu, ir gana.
Romualdas Kašuba
Lietuvos komandos vadovas

Sferos

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s