Pirmiausiai norėtume atsakyti į galimus komentavimus ir atidesniam skaitytojui, net ir tokiam, kuris dar nespėjo mūsų apie tai paklausti, imti ir prisipažinti, kad žodis „parplaukus“ šiame pasakojime yra veikiau tik vaizdingas palyginimas, o ne koks nors tikrai nutikęs reikalas.
Juk dainuodavo mūsų tėvai ir seneliai:
– Susimovei, dieduk mano, susimovei, dūšia mano…
Ir niekas nei jų, nei mūsų apie jokius iešmus neklausinėdavo.
Taip ir mes padarysime, nieko čia apie tas perkeltines prasmes nebesamprotaudami, imsime ir papasakosime apie tai, kas iš tiesų buvo, o jau kaip mes plaukėme, skaitytojas susigaudys pats.
Oi, gerai susigaudys.
O iš tiesų buvo Islandija, graži, mįslinga, nuostabi šalis, islandams gal ir kasdieniška, o mums tokia egzotiška, kad nepamatęs nepatikėtum, kad vėjai ten būna tokie, kad, rodos, menkiau užkandusį gali ir nuo kelio nupūsti. Na, žmogų kaip žmogų gali ar negali taip jau iki galo nuo kelio nupūsti, dėl to dar galima būtų kūrybiškai derėtis ar draugiškai ginčytis.
Mes dabar to nedarysime, bet tik pasakysime, kad žmogų kaip žmogų, o mašinas nuo kelio Islandijos vėjai nupučia.
O kas dar labiau negu tikra yra Islandijoje? Tikra yra, pavyzdžiui, tai, kad išvažiuoji naktį su mašina iš Reikjaviko ir važiuoji per Islandiją, ir supranti, kad vaizdas pro langą, tai, ką tu matai savo akimis, ir Mėnulyje atrodytų taip pat, na, tik Mėnulyje, tai gal atrodytų dirbtina, o čia atrodo taip tikra, kad, rodos, ištiesi energingiau ranką ir į saują pribyrės Mėnulio dulkių…
O dar tikra yra tai, kad į Islandiją vyko tikrų tikriausia Lietuvos komanda, kad buvo ta komanda kažkaip nerealiai stiproka, nors niekas apie tai nieko niekam nekalbėjo, tiesiog ore kaip kokios kosminės dulkės tvyrojo nekasdienio laukimo dvasioje ištirpęs klausimas:
O kas su mumis nutiks šiame nerealiame krašte?
Ruošėmės, dirbome, laukėme: ir kokie gi rezultatai ištiks mūsų nerealią komandą šiame nerealiame krašte?
O tą mūsų tyliai nerealią komandą šiais metais buvo galima vadinti Vilniaus licėjaus žvaigždžių kvartetu su Benu.
Vėl Jūs paklausite, ar su Benu dėl to, kad licėjuje dirba mokytojas Benas Budvytis.
Ne, ne todėl, – atsakysime mes. Tai ar licėjaus komandos nelydėjo mokytojas Benas? Lydėjo, atsakysime mes.
Tai ką, Benas ir ne Benas? – nustebsite Jūs.
Taip tikrai, Benas ir ne Benas, – atsakysime mes.
Nes buvo licėjaus komanda su tuo Benu ir dar su ne tuo Benu, kuris jau nebe pirmą kartą irgi yra TAS Benas.
Kol patys savęs nesupainiojome ir Jūsų papildomais galvosūkiais neužvertėme, pasakysime, kad Lietuvos komandoje buvo ir mokytojas Benas ir nemokytojas Benas.
Nemokytojas Benas ir buvo penktasis Lietuvos komandos narys Benas Bačanskas iš Skapiškio, na toks kažkoks ir realus nerealus Skapiškio muškietininkas, nelyginant d‘Artanjanas koksai.
Tik jau paruošti nerealiems dalykams mes jau nebenustebtume, jeigu kas užsimintų, kad gal jau tada ir tas d‘Artanjanas ne vienas buvo.
Na, skaitytojau, ir iš kur tu toks sumanus. Tuoj bus aiškiau, kas dar ten su tuo d‘Artanjanu buvo. Tuoj Jūs patys galėsite apie tai neatšaukiamai nuspręsti.
Mes Jums išdėstysim faktus, o Jūs mums parodysite d‘Artanjanus.
Manytume, kad Jūs tikrai d‘Artanjanu, o dar geriau d‘ArtanJane pripažinsite Vilniaus licėjaus kvartetininkę Eleną Dulskytę, jau metai slegiama Pasaulinės moksleivių olimpiados medalio naštos. Jums reikia dar kokio rimtesnio nerealaus argumento, kad tai tikrai d‘ArtanJanė. Jums reikia, mums nelabai. Kai mes Jums pasakysime, kad jeigu Jūs Elenai duosite kokį nors sunkų geometrijos uždavinį, o jinai Jums jį greitai išspręs panaudojusi kompleksinius skaičius, tada ir Jums nebekils jokių klausimų apie d‘ArtanJanes.
Na, o kuo ne d‘Artan(Jo)nas yra kitas licėjaus islandas Linas Klimavičius. Jame, sakykime, nerealiai realu yra tai, kad jis jau yra pasaulinės olimpiados sidabro medalininkas. Nusikaldino jis tą sidabro medalį tebūdamas dešimtoku. Tokių kalvių mūsų matematikos padangėse iki šiol nebuvo.
Na, o dar kas komandoje buvo? Oi, gal neverskime visai visų krautis d‘Artanjonystės naštos, bet realaus nerealumo, tai tikrai pas visus buvo tiek, kiek tik nepaprašytumėte.
Štai buvo Edvardas Poliakovas iš licėjaus ir iš Pašilaičių. Gal Jūs pasakysite, kad Jums tiek žinoti apie Edvardą maža. Gerai, pasakysime mes, tada jis irgi gyvena sulinkęs po sidabro našta. Tik jo sidabras kaldintas Vidurio Europos matematikos olimpiadoje. Šviežios kalybos Edvardo sidabras, rugsėjo mėnesį viskas vyko.
O gal Jūs manote, kad paskutinis dar neminėtas licėjaus žvaigždžių kvarteto orkestrantas Motiejus Valiūnas realus. Taip, kažkiek Motiejus realus. Bet paskaitęs jo pašto adrese grėsmingą pradžią astro.motiejus supranti, kad ir jo realumas greitai baigiasi. Ir tikrai – ir jis gyvena po Pasaulinės astronomijos olimpiados medalio našta.
Realus pirmą mikrosekundės dalį galėtų atrodyti Aivaras Novikas. Na, patylėsime, nes tik pradėtume kalbėti, kad ir jis iš licėjaus, kad ir jis savo gyvenime ne kartą buvo susidūręs su (kaip jis sako, pakeliama) pasaulinių olimpiadų medalininko našta, ir Aivaro realumas tuoj baigtųsi.
Na, aš jau suvokiau, kad vienintelio realaus Lietuvos komandos dalyvio našta atiteks man.
Todėl aš ir papasakosiu apie rezulatus. Tie jau vėl neberealūs, nes realiai gražūs.
Lietuvos komanda jau yra buvusi Baltijos Kelio komandinės olimpiados prizininke. Treti buvome 2002 metais Estijoje, treti buvome 2004 metais Suomijoje.
O šiais nerealiais metais mes buvome antri.
Virš mūsų buvo jau tik Islandijos dangus ir jau tik Lenkijos komanda.
Surinkome mes 77 taškus.
Išsprendėme mes absoliučiai visus geometrijos uždavinius.
O be to ir aš Islandijoje ne pirmą kartą buvau.
Kur tu, žmogau, kartais nuo to nerealumo bepasidėsi.

Prie brėžinio, ar kamuolio Kikutis –
Ir tu prie vartų tų toksai mažutis.

Švytėjo Ugnė Gudžinskaitė,
Aukštai jos pavardę paskaitė.

Vilniaus miestelyj yra dainingi Pašilaičiai,
Kur dainą po dainos trauks Edvardo vaikaičiai.

Žmogus nuo Širvintų Justinas Česonis
Vis dažniau leidžias į smagias keliones.

Tiesus kaip Virbalas
Ir niekad birbalas.

Ana Daglis turi tiek sveiko proto,
Ir po balandėlių nereikės kompoto.

Rugsėjo 9 – 15 dienomis ramioje svetingoje Slovakijoje, niekam Lietuvoje iki šiol tikriausiai plačiau negirdėtoje Strečno gyvenvietėje ramiai vyko ir gražiai klostėsi 4-oji Vidurio Europos moksleivių matematikos olimpiada, kurioje jau antri metai iš eilės pasiseka dalyvauti ir mūsų Nemuno krašto komandai.

Lietuvos komanda į šią labai solidžią olimpiadą buvo sudaryta dar pavasarį, iš karto po 59-osios Lietuvos moksleivių matematikos olimpiados kartu su “pagrindine” komanda, kuri vasarą “vargo matematinius vargelius” Kazachstane vykusioje 51-oje Pasaulinėje olimpiadoje.

Nemuno krašto lygumų komanda į Slovakijos kalnynus vyko būdama tokios sudėties: Pasaulinės olimpiados parako uostęs ir ten Garbės raštą laimėjęs Vilniaus licėjaus mokytinis Edvardas Poliakovas, kitas licėjaus atstovas širvintiškis Justinas Česonis bei dar vienas licėjaus auklėtinis Benas Kikutis.

Visi kiti buvo visai iš kitur – nei iš Vilniaus licėjaus, nei net ne iš Kauno technologijos universteto gimnazijos – dviejų pagrindinių nuolatinių Lietuvos matematikos rinktinių kalvių. Išvardinsime juos – gerai juos įsidėmėkite, nes apie juos mes dar tikimės kalbėti ir vėliau. Tai dar pavasarį į komandą atrinktoji Vilniaus „Santaros“ vidurinės mokyklos atstovė Ana Daglis bei Kauno “Saulės“ šviesulys Paulius Virbalas. Komandoje buvo ir dar viena visai naujokė, komandoje atsiradusią laisvą vietą rugsėjo pirmosiomis dienomis per atranką užėmusioji Vilniaus jėzuitų gimnazijos auklėtinė Ugnė Gudžinskaitė, garsaus mokytojo Juozo Mačernio mokinė.

Taigi komandoje buvo trys dviejų pagrindinių matematikos centrų atstovai ir dar kiti trys iš kitų vietų, pakartokime jas dar kartą – tai Kauno “Saulės” gimnazija, Vilniaus “Santaros” vidurinė mokykla ir Vilniaus jėzuitų (vėl) gimnazija.

Vidurio Europos olimpiada susideda iš dviejų dienų varžytuvių – pirmiausiai vyksta individualiosios rungtuvės. Jose kiekvienas gauna po 4 uždavinius: po vieną iš algebros, geometrijos, kombinatorikos ir skaičių teorijos. Kiekvienas uždavinys, sėkmingai susiklosčius jo sprendimui, gali atnešti daugiausiai 8 taškus. Taigi iš viso daugiausiai galima sukaupti 32 taškus.

Tačiau ne be reikalo Vidurio Europos matematikos olimpiada yra visai rimtai gretinama su pasauline, nors ir yra dešimties Europos šalių olimpiada. Uždavinių komplektai būna labai įspūdingi ir, pastebėsime, šiais metais vėl niekas neišsprendė visų 4 uždavinių.

Po asmeninės olimpiados iš karto kitą dieną vyksta ir komandinės varžytuvės, kur komanda uždavinius sprendžia taip, tarsi ji būtų vienas žmogus – pateikiamas vienas kiekvieno uždavinio sprendimas – o taškai, suprantama, skaičiuojami bendrai.

Per komandines varžytuves kiekvienai komandai siūlomi 8 uždaviniai – po 2 uždavinius iš 4 anksčiau jau išvardintų uždavinių sričių. Daugiausiai taškų – net 17 – surinko paprastai visada, bet anksčiau, man regis, ar tik ne dar daugiau besišypsojęs Vilniaus Pašilaičių rajono gyventojas, ilgametis “Ąžuoliuko” choro dainininkas Edvardas Poliakovas. O kas gi liko po jo? Atsakymas aiškus: po jo liko visi kiti komandos dalyviai. Na gerai, tada mums pasakykite, o kas gi liko iškart po jo? Iškart po Edvardo ir liko komandos debiutantė Ugnė Gudžinskaitė, išsprendusi 2 pilnus uždavinius ir surinkusi 16 taškų. Taškai tokiose vietose būna labai svarūs ir tas vienintelis taškas kartais, kaip toliau ir vėl pamatysime, gali lemti medalio spalvą, tiksliau sakant, metalą.

Trečias žmogus komandoje buvo kitas “necentrinių” vietų atstovas, Kauno “Saulės” gimnazijos minčių rikiuotojas Paulius Virbalas, surinkęs 10 taškų ir gavęs Garbės raštą. Po jo liko Benas Kikutis, išsprendęs pilną uždavinį ir už tai gavęs 8 taškus, bei Ana Daglis su Justinu Česoniu – abu gavę po 6 taškus. Juokaujant toliau, paskaičiavus 3 “centrinių” vietų ir 3 ”necentrinių” vietų gudruolių sukauptus taškus, paaiškėjo, kad “necentrai” įveikė “centrus” rezultatu 32:31, nes visa komanda surinko 63 taškus. Kalbant su mažesniu humoru, šis rezultatas yra tikrai garbingas abiem paminėtoms garbiosioms pusėms, nes ir vėl primena ne tik, kad ir kitur gabių žmonių, kaip buvo, taip ir tebėra, bet kad su gabiaisiais ir kitur sugebama nuostabiai tvarkytis.

Pereikime prie komandinių rezultatų, tuo labiau, kad staigmenų pakako ir čia. Komandinių varžybų rezultatus pateiksime pagal taškus, surinktus atskirose srityse. Rezultatai tokie – už du uždavinius iš algebros – 3 taškai, už du uždavinius iš kombinatorikos – irgi 3. Tiek paskaitę, Jūs jau norite klausti – o iš kur ir už ką buvo gauti gausieji taškai? Mes Jums tuoj atsakysime – ogi už geometriją, kuri tradiciškai buvo laikoma, suformuluokime švelniau, silpnoka komandos vieta. Už geometriją buvo surinkta 100 procentų taškų – 16 taškų iš 16 galimų. Dar 8 taškai buvo užplušėti iš skaičių teorijos. Taip ir susidarė 30 taškų, užtikrinusių Lietuvos komandai 6 vietą tarp 10 dalyvavusių komandų, arba – vėl juokaujant – pirmą vietą antroje dalyje.

Pirmąją vietą užėmė Vengrijos komanda, antri buvo lenkai, treti liko vokiečiai. Na, o tarp individualų, Edvardo surinkti 17 taškų leido jam gauti sidabrą, o Ugnės 16 – pačią geriausią bronzą. Komandą lydėjo jos pernykščiai vadovai – Vilniaus universiteto Matematikos ir informatikos fakulteto doktorantas Aivaras Novikas ir docentas Romualdas Kašuba. Kita, jau 5-oji Vidurio Europos šalių matematikos olimpiada vyks 2011 metų rugsėjo 1-7 dienomis Kroatijoje.

Prieš kelias dienas Astanoje, naujajame, moderniajame, vos keliolika metų kaip Kazachstano sostinė žinomame mieste, pasibaigė eilinė Tarptautinė mokslevių matematikos olimpiada, kurioje jau 19-tą kartą kaip atskira komanda dalyvavo Lietuvos jaunieji matematikai.
  Komanda pasirodė gerai – jau trečią kartą per paskutiniuosius penkerius metus surinkti 92 taškai – daugiau buvo surinkta tik 2006 metais Slovėnijoje – 94 (absoliučiai didžiausias surinktų taškų skaičius).
Komandos vadovo Nacionalinės premijos laureato profesoriaus Artūro Dubicko nuomone, šios Olimpiados rezultatai pagal savo reikšmingumą nusileidžia nebent 2007 metų pasiekimams, kai buvo pelnytas pirmasis Lietuvos istorijoje aukso medalis.
  Užtat šiais metais buvo iškovotas pats didžiausias medalių skaičius apskritai ir pirmą kartą Lietuvos merginos pasidabino jau nebe vienu – minėtina, kad pernai tai apskritai pirmą kartą padarė Licėjaus moksleivė Greta Kuprijanovaitė – o jau dviem medaliais – kartu su vėl sėkmę pakartojusia ir vos vieno taško iki sidabro pritrūkusia Greta tai padarė dar ir kita Licėjaus šaunuolė Elena Dulskytė.
  Absoliučiai geriausią rezultatą Lietuvos komandoje šiais metais parodė dar kitas Licėjaus moksleivis Linas Klimavičius, kuris dar tėra tik dešimtokas. Jo surinkti 22 taškai užtikrino jam sidabrinę medalio spalvą. Minėtina, kad dar niekada joks Lietuvos dešimtokas nebuvo sidabrinis. Gal todėl jį pasveikinęs kitas buvęs Lietuvos sidabro medalininkas ir uždavinio Pasaulinei olimpiadai autorius daktaras Giedrius Alkauskas jį taip šiltai ir pavadino „silvermenu“.
  Bronzos medaliui jo surinktų 15 taškų pakako ir Kauno technologijos universiteto gimnazijos moksleiviui Pauliui Kantautui. Minėtina, kad Paulius Kantautas kartu su kitu Olimpiadoje dalyvavusiu KTU gimnazijos atstovu Luku Melninku yra ir pirmojo lietuviško internetinio matematikos olimpiadoms skirto uždavinyno autoriai (dar kiti 2 to uždavinyno kūrėjai yra absoliutus dalyvavimo Pasaulinėse olimpiadose rekordininkas Vilniaus universiteto doktorantas Paulius Šarka bei trečias KTU gimnazistas Pijus Simonaitis.
  Be trijų „medaliuotų“ Vilniaus licėjaus atstovų garbės raštą pelnęs – primename, jog garbės raštą garantuoja vienas vienintelis, tačiau absoliučiai nepriekaištingai išspręstas uždavinys – Lukas Melninkas buvo antrasis KTU gimnazijos atstovas Tarptautinėje olimpiadoje.
  Dar mūsų neminėtas šeštasis moksleivis šį kartą buvo irgi šaunuolis, tačiau nei iš Vilniaus licėjaus, nei KTU gimnazijos. Pastaraisiais metais jau tapo įprasta, kad Respublikos komanda yra formuojama paprastai išimtinai tik iš Vilniaus licėjaus ir iš KTU universiteto gimnazijos komandų. Išimčių pastaraisiais metais buvo labai nedaug – tai Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazijos, Kretingos Jurgio Pabrėžos gimnazijos atstovai (nenuilstamojo mokytojo Vytauto Narmonto auklėtiniai) ir dar Kėdainių atstovai.
  Ką gi, laikai tokie, kad tik stambesnių miestų ir kantresnių mokytojų atstovai mūsuose tepajėgia prasibrauti į stipriausiųjų šešetą – ką gi laikai tokie.
  Tuo didesnės pagarbos nusipelno Kupiškio rajono Skapiškio vidurinės mokyklos atstovas Benas Bačanskas, sugebėjęs prasibrauti į stipriausiųjų sprendėjų šešetą ir Kazachstane išsprendęs pilną uždavinį, ir labai pelnytai apdovanotas pagyrimo raštu.
  Lietuvos komanda šiais metais, vadovo profesoriaus Artūro Dubicko nuomone, iš esmės padarė viską, ko buvo galima iš jos tikėtis.
  Ypač džiugina komandos susiklausymas ir sugebėjimas susikaupti lemiamiems startams. Šiais metais, kai pačiose varžybų išvakarėse komandų vadovai susiklosčius aplinkybėms buvo atskirti nuo savo auklėtinių ir kai kurie vadovai dėl to buvo labai neramūs ir nepaprastai dėl to pergyveno, mes galėjome būti daug ramesni, nes tikrai galėjome pasitikėti ir pasitikėjome savo komanda.