Iš Kijevo sugrįžus

Labai ankstyvą balandžio 7 dienos rytą trys susikaupusios mamos į Vilniaus oro uostą atlydėjo keturias, įsibėgėję pasakytume, dar labiau susikaupusias dukreles. Beskaitant tuos žodžius, darosi visiškai aišku, kad vienai Mamai teko tikrai didelė laimė lydėti net dvi savo dukras. Dabar jau galima pasakyti ir kur tos panelės skrido – kitaip nesuprasi, kur buvo skrendama, nes rytą juk tų reisų yra daug.

Toji laimingoji Mama atlydėjusi dvi savo dukras dvynes Aliną ir Juliją buvo p. Laima Paliulionienė. Abi seserys tikrai yra viena už kitą geresnės, nes ką tik pasibaigusioje atrankoje į Pasaulinę matematikos olimpiadą viena iš jų, vardu Julija, surinko apskritai visus įmanomus taškus, ko iki šiol mūsuose niekada nebuvo nutikę, na, o kita liko arčiausiai jos iš visų kitų ten buvusių dalyvių.

Tačiau tą ankstyvą balandžio rytą, buvo skrendama dar ne į Pasaulinę olimpiadą, bet į Europos merginų olimpiadą, kuri vyksta jau aštuntus metus iš eilės. Nors pavadinimas prasideda griežtu žodžiu Europa, bet joje leidžiama dalyvauti ir kitų žemynų merginoms.

Lietuvos komandai tai buvo šeštasis jėgų išbandymas. Lietuvos komanda debiutavo Minske, o dabar skridome į tą pačią pusę, tik šiek tiek toliau, nes kelionės tikslas buvo žilasis Kijevas, apie kurį galima būtų kalbėti daug ir nesustojant, ir vis tiek tespėtum pasakyti tik menką dalelę to, ką norėtųsi pasakyti.

Bet grįžkime prie komandos. Ponia Laima, patikėjusi mums, komandos vadovams, abi savo dukras, kas rytą išlydi jas į skirtingas mokyklas: Aliną – į Vilniaus M. Biržiškos gimnaziją, o Juliją – į Vilniaus licėjų. Į Licėjų vaikšto mokytis ir trečioji komandos narė Ugnė Milašiūnaitė, o pati jauniausioji komandos narė Elzė Amilevičiūtė mokosi Vilniaus jėzuitų gimnazijoje.

Toliau viskas vyko kaip įprasta. Nuskrendi, organizatoriai pasitinka, pasveikina, nufotografuoja ir nuvežę apgyvendina. Tada ir sužinojome, kad šių metų 8-tojoje Europos merginų olimpiadoje dalyvauja bene 50 keturių kontinentų komandų.

Kitą dieną renkami bei tikslinami uždaviniai, kurie po to merginų yra sprendžiami dvi dienas – kiekvieną dieną po 3 uždavinius, skiriant jiems kas kartą po 4,5 valandos. Po to komandos vadovai iš visų jėgų skaito merginų surašytus sprendimus ir eina pas vietinius „koordinatorius“ padėti jiems galutinai įsitikinti kiek kuris sprendimas iš tikrųjų vertas (sprendimus dalyvės rašo gimtąja kalba).

Kai šios labai nelengvos rinkimo, rašymo, skaitymo ir sprendimų pristatymo procedūros baigėsi, paaiškėjo, kad geriausiai pasirodžiusiai Lietuvos komandoje sesei Julijai pavyko surinkti 28 taškus iš 42. Už tai organizatoriai per uždarymą apdovanojo Juliją sidabro medaliu. Koks gražus yra tas pasiekimas, Jums pasidarytų iš karto aišku, jeigu mes prasitartume, kad gavus vos vienu tašku daugiau Julijos medalio metalas būtų pasikeitęs į auksinį.

Sidabro medalį „nusikalė“ sau ir Alina, surinkusi 4 taškais mažiau. Tai nebuvo visas Lietuvos komandos pelnytas metalas, nes Ugnė Milašiūnaitė surinko 17 taškų ir buvo apdovanota bronzos medaliu. Iš viso Lietuvos komanda surinko 74 taškus ir liko 15-toje vietoje tarp 36 Europos komandų bei 21-oje – tarp visų 50 komandų.

Komandą į Kijevą lydėjo VU MIF dėstytojai dr. Aivaras Novikas ir dr. Romualdas Kašuba.
Kita Europos merginų matematikos olimpiada po metų vyks Nyderlanduose. Daugiau informacijos apie olimpiadą galima rasti adresu egmo.org

egmo2019

KAS LIKO GALVOJE PO KOMANDINĖS “BALTIJOS KELIO” OLIMPIADOS GREIFSVALDE (VOKIETIJA), KURIOJE 5 LIETUVIAI UŽĖMĖ 5 VIETĄ

Šių metų komandinė Baltijos kelio olimpiada vyko Greifsvalde, Vokietijos mieste, kuris pats savaime tikrai nėra stulbinančiai plačiai žinomas, nors Greifsvaldo universitetinė karjera parsidėjo geru šimtmečiu anksčiau negu mūsiškė, Vilniaus universitetinė istorija. Nes istorijos metraščiai nepaneigiamai liudija, kad universitetas Greifsvalde buvo sutvertas 1456 metais ir nuo to laiko niekada nebuvo uždarytas – ne taip, kaip mūsiškis Vilniaus universitetas.

Nors Greifsvaldas, kaip sakyta, nėra labai didelis miestas (net patys vokiečiai nesuranda jame nė 100 tūkstančių gyventojų), jo geografinę padėtį nupasakoti vėl yra taip paprasta, kad paprasčiau ir būti negali – užtenka pasakyti vienintelį trumputį sakinį, kad Greifsvaldas yra ten, kur susilieja trys didybės – Baltija, Vokietija ir Lenkija.

Bet imkimės tiesiogiai pačių olimpinių reikalų, nes jei rašysime labai ilgai, skaitytojui gali atsibosti, kol mes atsidursime prie pačių konkrečių rezultatų, skaičių ir lentelių. Lietuvos komandą šiais metais sudarė viena panelė ir keturi jaunikaičiai, o geografiniu požiūriu – irgi skaičiais imant – vienas kaunietis ir keturi vilniečiai.

Tai gal nuo to vienintelio kauniečio – mūsų nuoširdžiojo Simo Mamaičio ir pradėkime, o pokalbį apie mūsų vienintelę panelę Aną Daglis atidėkime vėlesniam laikui, kai mes gal kiek labiau įgusime kalbėti ir apie Aną galėsime labiau jos vertai išsireikšti.

Tiesą pasakius, Simu Mamaitį gal labiau būtų tikę vadinti anksčiau, kai jis mokėti penktoje klasėje, nes tada mes su juo ir susipažinome. Tai nutiko gūdžioje Labanoro girioje, kur jis buvo Kengūros tarptautinės vasaros stovyklos dalyvis.Tada jis tikrai buvo Simas. O dabar jis jau yra visas Simonas, orus besišypsantis jaunuolis, šiais metais baigsiantis KTU gimnaziją ir, kiek supratome, universitetinę karjerą pradėsiantis Lietuvoje. O šiuo metu KTU gimnazijoje matematikos jį moko pats Leonas Narkevičius kartu su Natalija Sinycina.

Kiti komandos nariai buvo vilniečiai, bet nebūtinai visi jie turi būti iš licėjaus. Ne visi jie ir buvo iš šios labai įžymios Lietuvos mokslui vietos. Tuojau pateiksime pavyzdį ir dabar jau pakalbėsime apie mūsų vienintelę Aną.

Ana Daglis licėjuje nesimoko – savo pagrindinį ar bazinį išsilavinimą ji gauna Vilniaus “Santaros” vidurinėje mokykloje, o jos matematikos mokytoja yra Jelena Riachova. Likę komandos nariai mokosi toje garsioje mokykloje, apie kurią mes jau ir šiandien kalbėjome ir, matyt, ir dar kalbėsime.
Tyliai ir be žodžių labai oriu komandos lyderiu buvo Linas Klimavičius, jau spėjęs prisirinkęs ne iš to paties metalo kaldinamų pasaulio moksleivių matematikos čempionatų medalių – jei dar šiais metais Argentinoje Linas suspėtų gauti ką nors nukalto iš aukso, tai tada jis turėtų pilną medalių komplektą – nes po sidabro ir bronzos medalį jis turi. Beje, sidabriniu žmogumi Linas tapo būdamas dešimtoku – o tai jau gražus faktas Lietuvos matematinių rekordų knygai.

Iš Licėjaus dar buvo ir kitas mokytojo Beno Budvyčio mokinys Justinas Česonis, kurio vienas iš geresnių apibūdinimų galėtų būti toks: tai žmogus, kuris nesvarbu, ar atrodo judantis pirmyn, ar neatrodo, bet tikrai niekada nestovi vietoje. O tai yra vienas iš pačių svarbiausių rimtų žmonių elgsenos ypatumų. Gražu pasižiūrėti.

Ir dar komandoje buvo tokio rango varžybų debiutantas Marius Latinis, kuris jau irgi gerai moka daryti tris vienas už kitą vertingesnius dalykus – dirbti, šypsotis ir susikaupti, o tų visų gražių dalykų jį moko Vilniaus licėjaus mokytoja Zina Šiaulienė.

Pagal tradiciją, kurios šventai laikomasi nuo pat pirmųjų Tarptautinių “Baltijos Kelio” olimpiadų, komandą visada lydi Profesoriaus Jono Kubiliaus taurę laimėjusios komandos mokytojas. Šiais metais, kaip kad jau ne kartą (ir ne du) pastaruoju metu kad buvo, komandą ir lydėjo tas garsusis Licėjaus mokytojas Benas Budvytis – lydėjo, nes būtent Licėjaus komanda ir šiais metais buvo pirmoji. Su komanda vyko ir Vilniaus licėjaus auklėtinis ir komandos treneris Vilniaus universiteto doktorantas Aivaras Novikas.

Komandos vadovu buvo šių eilučių autorius, kuriam Greifsvaldo miestas, matyt, yra dvigubai ar trigubai brangesnis – nes būtent Greifsvalde teko mokytis doktorantūroje bei ginti daktaro disertaciją.

Pati olimpiada vyko Greifsvaldo Aleksandro Humbolto gimnazijoje. Mūsų komanda surinko 67 taškus ir nusileidusi vienu tašku Danijos komandai, “plėšusiai” tą tašką kone dvi valandas, liko, kaip antraštėje jau buvo prasitarta, penktoje vietoje.

O prizininkų trejetas buvo toks: pačiais kukliausiais prizininkais pasirodė esą šeimininkai vokiečiai. Vokietijos komanda formuojama iš penkių žemių, turinčių ryšį su jūromis – na kitaip tai nebūtų “Baltijos Kelias”! Jie, kuriems namuose ir sienos galėjo padėti, sukaupė 78 taškus.

Mažiau kuklūs, pasakytume, vidutinio kuklumo prizininkai buvo mūsų broliai latviai, po kelerių metų pertraukos vėl sugrįžę į aukštuosius prizininkų sluoksnius – keliasdešimtmetis nenuramdomas garsiojo profesoriaus Agnio Andžanso įdirbis neliko (ir negalėjo likti) be pėdsakų. Nieko nepridursi – 80 taškų kalba patys už save.

Na, o jau visai nebekuklūs prizininkai buvo dar kiti mūsų broliai lenkai, užėmę pirmąją vietą ir surinkę 94 taškus iš 100 galimų. Įdomu, kad vienintelis uždavinys, kurio jie neišsprendė, buvo pačios Lenkijos (į)siūlytas geometrinis uždavinys. Bet ir tų kitų jų išspręstų uždavinių jiems visiškai užteko užimti pirmajai vietai su solidžiu atotrūkiu nuo antroje vietoje likusių latvių.

Egzotiškąja šių metų “Baltijos Kelio” varžybų dalyve – nes šeimininkai būdami šeimininkais turi teisę vieną svečią komandą pasikviesti savo nuožiūra – tapo Pietų Afrikos Respublikos komanda.

Beje, dalyvių apdovanojimas vyko Greifsvaldo universiteto Auloje, kurioje rašantis šias eilutes kažkada atsiėmė ir savo tada ką tik “išvargtą” daktaro diplomą – kurie tada labai iškilmingai būdavo teikiami du kartus metuose. Beje, toji Greifsvaldo universiteto aula yra aprašyta vokiečių rašytojo Hermano Kanto knygoje, kuri taip ir vadinasi – “Aula”, dar anais laikais išverstoje ir į lietuvių kalbą.

Baigiantis apdovanojimui žodį gavęs Estijos atstovas pasakė, kad kitais metais, nepaisant šiuo metu dar nevisiškai įveiktų sunkumų, matyt, vis tiek vyks Estijoje. Taigi nuo kitų metų Baltijos kelio olimpiada, apsukusi jau du pilnus ratus apie visą Baltijos jūrą, grįžta į savo gimtąsias vietas – Lietuvą, Latviją ir Estiją. Dar po metų 2013 metų varžybos jau turėtų vykti dar arčiau mūsų, nes Latvijoje, o jau 2014 metais – pas mus Lietuvoje.

Išvažiavimo iš Greifsvaldo diena mūsų komandai buvo įžymi dar tuo, kad buvome priėmime pas Greifsvaldo universiteto Matematikos fakulteto dekaną Christoph’ą Bandt’ą. Minėtasis garsus matematikas Bandtas yra ne tik dekanas. Būdamas moksleiviu jis dvejus metus iš eilės buvo ir dviejų pasaulinių matematikos olimpiadų aukso medalininkas. Ir ne koks “paprastas” aukso medalininkas – primename, kad Lietuva turi vienintelį aukso medalininką Česnavičių – bet toks aukso medalininkas, už kurį daugiau taškų jau nesurinko niekas. Tokie varžybų žmonės, kurių jau niekas neaplenkia, vadinami čempionais. Taigi buvome audiencijos pas du kartus moksleivių matematikos pasaulio čempioną.

1966 metais mokinys Christoph’as Bandt’as parodė absoliutų rezultatą – 42 taškus, daugiau surinkti neįmanoma, kitais 1968-aisiais – tų taškų buvo 40, bet daugiau tais metais, kaip sakyta, nesurinko niekas.
Taigi nuoširdžiame priėmime pas pagrindinį Greifsvaldo matematiką, du kartus Pasaulio moksleivių matematikos čempioną, mes išgirdome apie matematikos tyrimus Greifsvaldo universitete, apie jo paties mokslinius interesus, apie tai, kaip galima įstoti ten mokytis – ir net apie tai, ką galima veikti laisvalaikiu.
Priėmimą vainikavo bendra visų dalyvių nuotrauka su iškilmingai išskleista Lietuvos vėliava.
Sferos

Na, o po to, kaip ir prieš tai, sekė ilga kelionė “per kopas”, kurios komfortą mums užtikrino mūsų šmaikštusis ir niekada nenusimenantis vairuotojas Viktoras. Esame dėkingi Lietuvos moksleivių informavimo ir techninės kūrybos centrui, suradusiam mums tokį gerą vairuotoją. Dėkojame Švietimo ir mokslo ministerijai, jau daug daug metų nenuilstamai siunčiančiai mus važiuoti. Didžiuojamės ir dėkojame savajam mūsų Vilniaus universiteto Matematikos ir informatikos fakultetui, kaip visada padedančiam ir leidžiančiam mums važiuoti bei visokeriopai visomis išgalėmis remiančiam Lietuvos matematikų olimpiadų reikalus.

APIE 26 LIETUVOS KOMANDINĘ LIETUVOS MOKINIŲ MATEMATIKOS OLIMPIADĄ, ARBA KĄ PER JOS UŽDARYMĄ DAR MATĖ LINKSMOS PIRMOJE EILĖJE SĖDĖJUSIOS DVEJŲ METŲ MERGYTĖS AISTĖS AKYS

Šių metų rugsėjo 24 dieną, šeštadienį, Vilniaus universiteto Matematikos ir informatikos fakultete, atrodo, buvo pastebimai sumišusios savaitės dienos. Visai neatrodė, kad šeštadienis. Tiesą sakant, ir kad tai yra universitetas, pagal kai kurių į jį plūstančiųjų amžių – irgi visai neatrodė. Juk kai tau 15 ar 16 metų, tai tave, ypač jeigu nutaisai rimtą veido išraišką, studentu palaikyti tikrai gali. Na, bet kai tau – 11, tai jau net ir rimtokas veidas nepadės. Nors ūgis kai kurių vienuolikamečių jau nebeišduotų.
O tų tikrų vienuolikamečių, tikrų visateisių matematikos varžytuvių dalyvių tą dieną tikrai buvo – ir buvo ne vienas. O apie tai, kokius jie laurus skynė, mes tikimės nepamiršti Jums išguldyti vėliau.
Taigi tą šeštadienį, kuris, kaip jau užsiminta, juo nelabai atrodė, Vilniaus universiteto matematikų ir informatikų tvirtovėje Naugarduko gatvėje vyko jau 26-oji Lietuvos komandinė mokinių olimpiada profesoriaus Jono Kubiliaus taurei laimėti. Ji vyksta be pertraukos nuo 1986 metų ir į ją yra kviečiami tų miestų, rajonų ir regionų atstovai, kurie yra turėję prizininkų tų metų įprastinėje individualiojoje Olimpiadoje. O toji įprastinė olimpiada mūsuose vyksta nuo 1951 metų ir jos iniciatoriumi irgi buvo profesorius Jonas Kubilius.
Komandinių olimpiadų pasaulyje, lyginant jas su individualiomis varžytuvėmis, yra ne taip gausu. Čia pagrindinė išmonė ir menas yra tas, kad tenka vadinamąjį “individualųjį pradą” gražiai supinti su mokėjimu “apsisiausti kolektyvine dvasia”.
Mūsiškėje olimpiadoje 5-ių žmonių komanda per 4 valandas turi “išvelėti” 20 uždavinių (garantuojame, kad mes visi neklausiami pastebime, į kokį daugybos veiksmą “prašosi” tie trys skaičiai).
Taip ir “individualus meistriškumas”, padaugintas iš “komandinės dvasios”, neretai sukelia jokiai daugybai nenusileidžiantį efektą. O jau to gražaus efekto pasekmes kiekviena komanda pateikia taip, it ji būtų buvusi vienasmenė – kiekvieno pasiūlyto uždavinio po vieną sprendimą (jei tik jį randa).
Pagal tolimesnį Lietuvos komandinės olimpiados vyksmą moksleiviams sprendimus besurašinėjant atvyksta keliasdešimt Vilniaus (ir kitų miestų ir valstybių) studentų ir doktorantų, ateina garbūs Vilniaus universiteto mokslininkai ir imasi vertinti tai, kas nuveikta.
O taisyti jiems tenka ne tik komandinės olimpiados – visų it vieno – pateiktus sprendimus. Darbo jiems yra dar daugiau – kartu su komandine olimpiada vyksta ir daugiaplanės komandų ateities apžiūra. Vyksta individualiosios varžytuvės. Jos vyksta nuo 1999 metų – taigi šiais metais tai buvo jau 13 kartas.
Šiuose ką tik suminėtuose skaičiuose vėl yra paprasto aritmetinio jumoro: jei komandinė olimpiada 26-toji, o 2-gubos individualiosios varžytuvės – 13-tos, tai kokį trumpą aritmetinį užrašą mums visa tai gali priminti?
Na, bet nebenukrypkime į samprotavimus, kokie skaičiai kokiems veiksmams tinka, nes taip ir iki vadinamosios skaičių magijos jau nebetoli. Palikime skaičių magijas tiems, kuriems tai geriau sekasi, o mes vėl prisiminkime, kaip ten Naugarduke toliau viskas vyko.
Į komandines varžytuves atvyko 15 komandų, viena “ūgtelėjusi”15-toji komanda dalyvavo be konkurencijos (nors pagal rezultatus ji anaiptol nebuvo 15-ta).
Jeigu jau ėmėme kalbėti apie rezultatus, tai šioje vietoje minėtina, kad paskutiniaisiais metais Vilniaus licėjui užiminėti pirmąsias vietas sekasi pastebimai geriau negu kitoms komandoms. Į natūralų klausimą, kodėl atsakymo iš trijų žodžių nėra. Čia, kaip ir kituose rimtuose dalykuose, susideda daug aplinkybių. Visos jos, kad ir kokios nežymios jos rodytųsi, kaip ir didžiajame sporte kad esti, kartais gali turėti oi kokios nemenkos reikšmės.
Geriau už kitus Vilniaus licėjui sekėsi ir šiais metais. Taip nutiko net nežiūrint to, kad pirmojoje licėjaus komandoje kiek nelauktai nebuvo šių metų Pasaulio matematikos čempionato prizininko Motiejaus Valiūno. Tuo didesnė darbo našta tada, matyt, teko kitam pasaulio čempionatų prizininkui Linui Klimavičiui. Jam susikaupęs talkino patyręs olimpiadininkas Justinas Česonis bei rimtų varžybų druskos jau ragavęs Tomas Vaškevičius. Komandoje dar buvo Marius Latinis bei Kęstutis Vilčinskas. Komandai vadovavo pats Benas Budvytis, arba mokytojas, kurio Lietuvoje niekam ilgai pristatinėti nereikia. Pasakei, kad tai jis, paminėjai pavardę – ir viskas aišku.
Taigi pirmoji licėjaus komanda buvo pirmoji. Nugalėti jai šiais metais pakako 80-ties taškų.
Jau sakėme, kad šiais laikais licėjui pirmose matematinėse vietose būti yra labiau įprasta. Labiau negu anksčiau. Tačiau šiais metais ir “nelicėjinis” Vilnius atrodė gerokai ūgtelėjęs, kažkaip labai sustiprėjęs – pagal rezultatus, surinkęs 73 taškus, jis liko antras.
Jūs, aišku, dar negalite suprasti, kas čia galėtų būti “labiausiai kaltas” arba daugiausiai prie to prisidėjęs? Todėl mes Jums iš karto pasakysime, kad labiausiai dėl to “kalta” yra “Santaros” mokyklos abiturientė Ana Daglis. Jos kaltė dviguba. Ji irgi yra šių metų pasaulio matematikos čempionato dalyvė, ji pelnė Nyderlanduose Garbės raštą. Bet čia juk dar ne “kaltė”. Čia Anos nuopelnai. O jau ta kita jos “kaltės” dalis ir kartu kita jos garbės dalis yra ta, kad ji tą Vilniaus komandą pati ir subūrė.
O kadangi ji subūrė komandą taip vykusiai, kad toji komanda liko antroje vietoje, tai tada, pagal nusistovėjusią Komandinės olimpiados tvarką, toji antroji komanda gali iš karto deleguoti savo atstovą į Lietuvos komandą, vyksiančią į tarptautinę komandinę “Baltijos kelio” olimpiadą. Jūs čia paskaitėte pakankamai, kad galėtumėte be didesnio vargo, su 100-čiu tikrumu, atspėti, ką gi Vilniaus komanda į tą tarptautinę “Baltijos kelio” olimpiadą, šiais metais vyksiančią Greifsvalde (Vokietija), delegavo.
Trečiąją vietą užėmė Kauno technologijos universiteto gimnazijos komanda, kurią rengė niekada rankų nenuleidžiantis garsusis Leonas Narkevičius.
Komandinės olimpiados vertinimo komisijai, priskaičiuojančiai keliasdešimt žmonių, jau kelintus metus iš eilės tyliai ir labai efektyviai dirigavo Vilniaus universiteto doktorantas lektorius Aivaras Novikas.
Beje, pirmąją vietą užėmusioji komanda į tą pačią “Baltijos kelio” olimpiadą paskiria jau nebe vieną, bet nominuoja du žmones. Ir visi mes, dalyvavusieji iškilmingame varžytuvių uždaryme pačioje garbingiausioje mūsų fakulteto Zigmo Žemaičio auditorijoje, iš komandos vadovo Beno Budvyčio išgirdome, kad į tarptautinę Olimpiadą Licėjaus vardu vyksta jau minėtieji dvyliktokai Linas Klimavičius ir Justinas Česonis.
Dabar tuoj mums visiems bus dar šviesiau, nes mes pasakysime porą žodžių apie tai, kas geriausiai pasirodė jaunėlių varžybose – pamenate, juk mes, matyt, ne šiaip sau pradėdami straipsnį kalbėjome apie visateisius vienuolikmečius studentus.
Penktokų-šeštokų varžytuvėse visi uždaviniai (panašiai kaip ir septintokų- aštuntokų skyriuje) turėjo tų pačių bendrų herojų, kurių aritmetinius, loginius ir net kombinatorinius nuotykius sprendėjams ir teko narplioti.
Be jau ir iš kitų pažinčių gerai žinomo arklio Dominyko – ir kaip jis ten tiek daug visur kur suspėja – pasiūlytus uždavinius aktyviai form(ul)avo ir guvioji Kielė Kamilė, Pempė Matilda. Labai ten užimtas buvo ir darbštusis Asiliukas Dainius. Buvo ir Atamanas Šarka.
O dabar išvardinsime, kam geriausiai sekėsi su tais veikėjais ir jų nuotykiais tvarkytis.
Iš penktokų-šeštokų (jie sprendė po 5 uždavinius) nugalėjo šeštokas Kristijonas Trinkūnas iš Vilniaus jėzuitų gimnazijos, surinkęs 20 taškų (iš 25 galimų), taigi sėkmingai susitvarkęs su 4 uždaviniais. Tašku mažiau surinko taip pat šeštokė Judita Traubaitė iš Vilniaus šv. Kristoforo gimnazijos ir šeštokas Jokūbas Butkus iš Panevėžio Kazimiero Paltaroko gimnazijos. 18 taškų surinko irgi du dalyviai – tai vėl šeštokė Ieva Elija Jucevičiūtė – vėl iš Vilniaus jėzuitų gimnazijos ir taip pat šeštokas Karolis Ličkūnas – vėl iš Panevėžio Kazimiero Paltaroko gimnazijos.
Šis išvardintas pirmasis penketas ir pelnė pirmosios vietos diplomus.
O kurgi mūsų 11-mečiai? Ar ne laikas būtų pagal fabulą ir siužetą prisiminti ir juos? Kur jie dingo? Gal jie ne pirmose vietose? Jie niekur nedingo. Jie čia pat. Nes mes prie pat nugalėtųjų pavardžių varžytuvių protokole matome parašyta, kad 4-tokas Juozapas Rokas Čypas iš Vilniaus Daukanto progimnazijos Vilniaus surinko 15 taškų – už tai jam buvo skirta antroji vieta, o kitas 11-metis ketvirtokas Ernestas Ramanauskas su 13 taškų buvo apdovanotas pagyrimo raštu. Ernestas mokosi Vilnius “Žiniuko” mokykloje.
Visiems 29 dalyvių taisymo darbams dirigavo Vilniaus universiteto doktorantas Paulius Šarka, jam ramiai talkino patyręs taisytojas Vilniaus universiteto magistrantas Gražvydas Šemetulskis bei “Juventos” gimanzijos mokytojas-ekspertas Aleksandras Choliavkinas, kurį visa olimpiadinė Lietuva pažįsta kaip vieną iš nepamainomų Lietuvos rinktinės kelionių į Baltarusiją vadovų.
7-8 klasių varžytuvėse dalyvavo dar daugiau žmonių negu jaunėlių pasigalynėjimuose. Dalyvių nuomone, septintokų-aštuntokų uždaviniai buvo santykinai sunkėlesni negu 5-6 klasėse. Dalyvių darbus taisė du garbūs profesoriai, du įžymūs Pasvalio krašto sūnūs Vilijandas Bagdonavičius ir Vytautas Kazakevičius.
Vėliau, jau per uždarymą, kreipdamasis į susirinkusius profesorius Vilijandas Bagdonavičius jam būdingu stiliumi šmaikščiai tarstelėjo, kad ar tik nebūsią kai kurie septintokų-aštuntokų uždaviniai buvę sunkesni už devintokų-dvyliktokų (pavyzdžiui, šaškę iš tikrųjų kilnojo visų trijų šeštadienio varžytuvių dalyviai).
Kažkas net pabandė atitarti, ar tai negalėtų būti gražu ir sektina, nes viskas tada remtųsi pačiu pažangiausiu šių dienų pedagogikos principu, kad visi geba būti vieni už kitus gudresni, visi geba atrodyti vieni už kitus stipresni.
Taigi, kaip jau sakyta, du garbūs Pasvalio krašto profesoriai skyrė 4 pirmąsias vietas, o į tą pačią-pačią pirmiausią vietą jie pastatė septintoką (pastebėkite, septintoką, kuriam tą dieną, vadinasi, klojosi gražiau ir už visus aštuntokus!) Eimantą Ramoną, jau kelintą kartą vėl iš Vilniaus jėzuitų gimnazijos, gerokai atsiplėšusį nuo kitų, nes surinkusį 17 taškų (jau nebe iš 25, o iš 30 galimų, nes vyresnėliokai sprendė jau nebe 5, o 6 uždavinius).
Pirmąja vieta 2011 metų varžytuvėse nuo šiol galės didžiuotis ir aštuntokė Adriana Otelija Vilkaitė vėl iš tos pačios gimnazijos, surinkusi 12 taškų ir, žinoma, lygiai tiek tų taškų surinkę sprendėjai aštuntokas iš Panevėžio 5-tosios gimnazijos Lukas Naruševičius bei aštuntokas iš jėzuitų gimnazijos (tik dabar jau tos iš Kauno) Matas Nasvytis.
Po šitų prizininkų išvardijimo būtų didelė neteisybė užmiršti pridurti, kad su visais šitais apdovanotais (ir kitais neapdovanotais) Vilniaus jėzuitų gimnazijos moksleiviais užsiiminėja ir nepamainomasis Eduardas Juška.
Tokio didelio žmonių skaičiaus apdovanojimas – nes juk reikėjo apdovanoti ne vieno, o trijų varžytuvių nugalėtojus – gerokai pailgino uždarymo iškilmes, į kurias, susirinkusiųjų itin šiltai sutiktas, atvyko ir pats komandinės olimpiados taurės steigėjas Lietuvos matematikų patriarchas Jonas Kubilius.
Salė taip pat labai pagarbiai suošė, išvydusi į Zigmo Žemaičio auditoriją įeinančią Marytę Skakauskienę, pagrindinę Švietimo ir mokslo ministerijos matematikos specialistę, mūsuose vadinamą Kengūros mama.
Per uždarymą Jungtinėje Karalystėje studijuojantis vertinimo komisijos narys Žilvinas Rimas su labai nebloga angliška tartimi dar perskaitė ir Pasaulinės nacionalinių olimpiadų federacijos prezidentės p. Marijos Falk de Losados sveikinimą varžybų dalyviams.
Paskutiniai šeštadieninio uždarymo sakiniai buvo skirti kai kurioms svarbioms dar vieno, jau ketvirtojo renginio, kuris turėjo vykti kitą dieną, aplinkybėms aptarti.
Čia kalbama apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės taurės turnyrą, visai neseniai atsiradusį, ir kuris sekmadienį turėjo būti surengtas jau trečiąjį kartą. Į šias dinamiškai besirutuliojančias varžytuves kol kas yra kviečiamos dalyvauti Minsko, Kauno ir, niekas neturėtų stebėtis, paties Vilniaus komandos.
Papildoma aplinkybe šių metų varžytuvėse buvo tai, kad per jas buvo išaiškinti ir tie, kam buvo lemta užimti dvi laisvas vietas Lietuvos rinktinėje į “Baltijos kelio” olimpiadą.
Jau sekmadienį paaiškėjo, kad tas vietas, linksmai sakant, užėmė du MA: Vilniaus licėjaus mokinys MArius Latinis bei kaunietis Simonas MAmaitis.
Palinkėkime mūsų komandai geriausios kloties. To paties norėtume palinkėti ir linkime Jums visiems.
Ypač didelės sėkmės linkime mūsų Olimpiados savanoriams, tiems nenuilstamiems Universiteto geradariams, kurie nei sprendė, nei taisė, o budėjo, kad mums visiems padėtų. Mums buvo labai gera su jais. Leiskite paminėti ir jų pavardes.
Du iš jų yra fizikai: tai Arnas Jelizarovas ir Paulius Virkutis, o trys – MIF’o paveldėtojai. Tai Programų sistemų specialybės antrakursiai Ieva Nalivaikaitė su Žilvinu Vaiciukevičiumi ir pirmakursė ekonometrė Ieva Jasiūnaitė.
Trys iš jų – Arnas, Ieva ir Žilvinas talkina jau antrą kartą, ir, kaip šypsodamasis prisipažino Žilvinas, antrą kartą tuo didžiuojasi.
Koks geras pavyzdys mums visiems.

Romualdas Kašuba

APIE MŪSŲ TREČIĄJĄ MEMO OLIMPIADĄ – ŠĮ KARTĄ TAI BUVO ORIOJOJE KROATIJOS TVIRTOVĖJE VARAŽDINE

Toji jau trečioji mūsų dalyvautoji Vidurio Europos matematikos olimpiada (angliškai – Middle European Mathematical Olympiad, taigi pagal visuotinai nusistovėjusį trumpinį – MEMO) apskritai buvo jau penktoji tokia individualiai asmeninė komandų peržiūra.
Ankstesnės mūsų dalyvautosios varžytuvės vyko Poznanėje (Lenkija) ir Strečne (Slovakija).
Tai, kaip jau sakyta, buvo trečiasis mūsų pasirodymas ir trys komandos nariai dalyvavo jose trečiąjį kartą. Tas trečiasis trečią kartą dalyvaujančios komandos narys – be komandos vadovų – buvo mūsų šaunusis, nebijau to žodžio, nes jis teisingai apibūdina mūsiškį širvintiškį iš licėjaus, Justinas Česonis, mokytojo Beno Budvyčio mokinys. Pati pirmoji Justino matematikos mokytoja dar Širvintose buvo Palmira Puzinaitė.
Toliau dar nebijočiau tvirtai pridurti, jog manau, kad jei kam reikėtų gerų pavyzdžių, kaip uždavinių sprendimas stiprina charakterį ir “simpatina” asmenybę, tai ryškiu tokiu pavyzdžiu tikrai galėtų būti ir mūsų kuklusis orusis Justinas.
Na, Justinas kaip Justinas, jis tikrai neprapuls, o šiaip jau mūsų neoficialiojoje antrojoje komandoje įvyko kartų kaita. Kaip kartais yra sakoma, į komanda įsiliejo daug žadančio jaunimėlio, kuris ir ėmėsi tų reikalų iš visos širdies.
Kauno komponentę sudarė Aidas Kilda ir Matas Grigaliūnas, už kurių pečių stovi nepalenkiamasis Leonas Narkevičius, o visi kiti likę komandos nariai – kartu su jau minėtu Justu – yra Licėjaus vilniečiai. Metus Licėjuje teprasimokę yra Ignas Urbonavičius ir Mykolas Blažonis, o dvejus metelius jau krimtęs licėjaus duoną yra Tomas Vaškevičius. Jie Licėjuje matematikos mokslų daugiausiai yra ragavę pas mokytoją Ziną Šiaulienę.
Komanda į Kroatiją nuskrido per Vieną, o į namus sugrįžo per Frankfurtą. Nuvykus į Varaždino miestą, kuris nors ir nedidelis, bet turi ir savo nuosavą tvirtovę – pilį, ir, aišku, turiningą istoriją bei yra buvęs Kroatijos sostine, kol jo nesurijo liepsnos.
Nuvažiavusi komanda pirmąją dieną gražiai įsikūrė buvusiose kareivinėse, kurios dabar yra studentų viešbutis. Kitą dieną mokiniai pailsėjo, o vadovai parinko jiems uždavinių kitoms dviems dienoms.
Trečiąją dieną mokiniai sprendė uždavinius individualiai – po 4 uždavinius per 5 valandas. Medaliai skirstomi tokiomis pačiomis proporcijomis kaip Pasaulinėje matematikos olimpiadoje.
Mūsiškis devintokas Ignas Urbonavičius surinko 15 taškų ir pelnė bronzos apdovanojimą, nedaug iki bronzos tetrūko ir Tomui Vaškevičiui, iš esmės išsprendusiam 2 uždavinius.
Ketvirtąją olimpiados dieną dalyviai uždavinius sprendė komandiškai – tų uždavinių buvo 8. Antroji komandinė varžytuvių diena mūsų jaunai komandai buvo dar geresnė negu pirmoji: surinkusi 30 taškų ir iš esmės sudorojusi 4 uždavinius iš 8 mūsų komanda liko pati pirmoji antroje komandų rikiuotės pusėje.
Šiais metais aukštutinėje komandų rikiuotės dalyje viešpatavo mūsų kaimynai lenkai, per individualiąsias varžybas surinkę 150 taškų ir gerokai aplenkę savo tradicinius turnyrinės lentelės kaimynus vengrus. Treti buvo vokiečiai.
O per komandines varžytuves Lenkijos komanda “pastatė” nepagerinamą rekordą – jie surinko absoliučiai visus taškus.
Tai ką jie padarė, daugybos lentelėje išreiškiama lygybe
8*8 = 64,
nes yra iš viso 8 uždaviniai, o už kiekvieno tikslų idealų sprendimą galima gauti 8 taškus.
http://memo2011.math.hr/index.php?option=com_content&view=article&id=16&Itemid=36&lang=en
Minėtina, kad jau treti metai varžytuvėse būna lietuviškas uždavinys, jau treti metai jo autorius yra komandos narys Vilniaus universiteto doktorantas Aivaras Novikas ir antrus metus tas uždavinys yra aštuntasis pateikiamasis sprendžiamasis uždavinys.
Esame labai dėkingi Švietimo ir mokslo ministerijai ir Vilniaus universiteto Matematikos ir informatikos fakultetui, kurie sudaro mums sąlygas ruoštis bei dalyvauti varžytuvėse.
Pati olimpiada, absoliučiai visų komandos narių nuomone, buvo labai vykusi. Organizatoriai labai stengėsi ir dabar kitų olimpiadų organizatoriams bus tikrai nelengva išlaikyti “kartelę” kroatiškame lygyje.
Atskirai minėtini pagrindiniai varžytuvių stulpai – Mea Bombardeli bei Ilko Brnetic, kurių vienų jau buvo visur pilna.
Lengva sumaištis ir apskritai nervų sujudinimas išskrendant iš Zagrebo oro uosto, kaip vėliau supratome, buvo kilę dėl turistinio sezono pabaigtuvių bei išvakarėse vykusių futbolo varžybų.
Pati Kroatija yra labai graži, mes irgi pamatėme dalį to jos puikumo. Buvome ir jos sostinėje Zagrebe, matėme ir gražią Trakošćano pilį, buvome mokslo muziejuje, pamatėme, suvokėme ir sužinojome, kokie apskritai linksmi darbštūs ir kantrūs yra mūsų tolimieji artimieji ne tik krepšinio, bet ir mokslo bendražygiai kroatai.
Kita, jau 6-oji MEMO olimpiada 2012 metais vyks jau keturių kantonų ežerų šalyje Šveicarijoje.

Romualdas Kašuba

ŽIUPSNIS MINČIŲ, PASIŽIŪRĖJUS DAUG GRAŽIŲ UŽDAVINIŲ BEI KITOKIŲ PLATAUS PASAULIO ĮDOMYBIŲ, ARBA 2011 METŲ PASAULIO MOKSLEIVIŲ MATEMATIKOS OLIMPIADA AMSTERDAME – JAU ISTORIJA

Pirmiausiai derėtų pradėti nuo komandos sudėties – kas, iš kur čia buvo ir kaip jiems ten toliau klojosi. Pati komandos sudėtis paaiškėjo jau pavasarį – iš karto po Lietuvos respublikinės olimpiados Šiauliuose, dar ir jubiliejinės, nes jau 60-tosios.
Per ją, tapę nugalėtojais, vardinius kvietimus į komandą ir į Amsterdamą gavo Elena Dulskytė ir Linas Klimavičius – abu iš Vilniaus licėjaus. Abu jie jau su Pasaulinių matematikos olimpiadų medaliais – Linas net jau su sidabru, o Elena – su gražia bronza.
Visiems kitiems, norintiems pakliūti ten, kur Elena su Linu, teko praeiti 2 dienų atranką, vykusią iš karto po olimpiados. Į tą atranką buvo kviečiami Lietuvos olimpiados pirmųjų-antrųjų vietų laimėtojai devintose ir dešimtose klasėse bei pirmųjų-trečiųjų vietų iškovotojai vyresnėse klasėse.
Per tą tikrai nelengvą matematinį pasivaikščiojimą į pirmąją Lietuvos komandą (nes kartu buvo atrenkama ir antroji – į Vidurio Europos olimpiadą, trumpiau, MEMO) prasibrovė Motiejus Valiūnas. Motiejus ne naujokas matematikų padangėse, nors anksčiau labiau į dangų astronomiškai dairęsis, o dabar jau į matematiką labiau atsigręžiantis. Motiejus, pagal kalbas, pirmąją dieną dėl šviesulių stebėjimo į kontrolinį atėjo po nelabai (iš)miegotos nakties. Laimei, dangiški reikalai visai nesutrukdė žemiškiems, nes kontrolinį darbą jis “laimėjo” tokiu skirtumu, kokio mūsuose jau seniai nebuvo stebima. Tiesa, tame kontroliniame dalyvaujant Linui Klimavičiui tas atsiplėšimas gal ir nebūtų buvęs toks ryškus, bet mes dabar tos svaiginančios, jaudinančios ir niekaip nepabaigiamos temos “kas būtų, jei dar kas nors būtų buvęs?” pernelyg negvildensime.
Kiti “laimingieji” į komandą prasibrovė jau ne su tokiais ryškiai skirtumais: tai ir pasaulio čempionate Bremene prieš dvejus metus jau buvęs (o pernai ir MEMO sidabru pasidabinęs) Edvardas Poliakovas, ir vienintelis šiais metais Kauno atstovas Paulius Virbalas.
Į komandą pakliuvo ir vienintelė visai ne Vilniaus licėjaus ir ne KTU orbitos atstovė – Ana Daglis, kuri jau vien dėl to tikrai nusipelno mažų mažiausiai ir didesnio pagyrimo bei atidesnio žvilgsnio.
Komandai jau nebe pirmus metus vadovavo Nacionalinės premijos laureatas profesorius Artūras Dubickas, kartu taip pat vyko ir šių eilučių autorius.
Prieš pat Pasaulinę Olimpiadą komanda, kaip jau tapo įprasta, buvo išvykusi į Minską, kur baigiamajam olimpiniam etapui jau daug metų yra ruošiamasi kartu su Baltarusijos komanda.
Pati Olimpiada Olandijoje, ar kaip dabar labiau linkstama sakyti, Nyderlanduose, buvo labai olandiška, tai yra labai solidi. Olimpiados organizatoriai kilstelėjo olimpiados organizacinį solidumą ir kitiems kraštams bus nelabai lengva jį išlaikyti. Tuo pačiu metu viskas buvo daroma ne tik gražiai, bet ir labai racionaliai.
Lietuvos komandos pasirodymą komandos vadovo profesoriaus Artūro Dubicko nuomone reikėtų vertinti gerai, ypač atsižvelgiant į keletą aplinkybių, apie kurias, tikėkimės, nepamiršime užsiminti.
Žiūrint grynai į formalius rezultatus, komanda surinko 5 taškais mažiau negu pernai.
Kur tie taškai buvo prarasti ir apskritai, ar jų buvo galima neprarasti, sunku dar ir dabar galutinai nutarti ar pasakyti. Slapta ne vienas vėl tikėjosi sidabro iš jau sidabro spalvą pažįstančio Lino ar Elenos, o gal net iš Motiejaus. Tos viltys buvo labai natūralios ir suprantamos, tačiau vėl norėtume priminti, kad tolydžio kylant uždavinių gražumui (ir sunkumui) bei augant komandų pasirengimo intensyvumui, tiesinis rezultatų prognozavimas jau seniai nebeįmanomas.
Dėl rezultatų pasakytina tiek – sidabro šį kartą mūsiškiams nekliuvo. Geriausiai pasirodęs ir lygiai dvi dešimtis taškų sumedžiojęs Linas Klimavičius pelnė vieną iš “aukštutinių” bronzų – nes 22 taškai jau buvo dengiami sidabru.
Tokioje pasaulio protų apžiūroje pirmą kartą dalyvavęs Motiejus Valiūnas surinko 18 taškų ir parodė antrą rezultatą Lietuvos komandoje.
Mūsų šaunioji Elena Dulskytė ir jos bendraklasis Edvardas Poliakovas uždirbo po 16 taškų – už tai irgi buvo skiriamas bronzinis apdovanojimas.
Visi 4 medaliais apdovanotieji Licėjaus moksleiviai yra mokytojo Beno Budvyčio auklėtiniai.
Be apdovanojimų neliko ir kita komandos narė Ana Daglis iš Vilniaus “Santaros” vidurinės mokyklos bei kaunietis “Saulės” gimnazijos absolventas Paulius Virbalas – išsprendę po “pilną” uždavinį, jiedu gavo po Pagyrimo raštą.
Pasižiūrėjus į pačius uždavinius krinta į akis daugybė dalykų, bet gal labiausiai – formuluočių grakštumas. Angliškame variante paskutiniajam, geometrijos uždaviniui suformuluoti gana trijų eilučių (lietuviškame ji labai nežymiai – tik vienu žodžiu ir dar vienu simboliu – netelpa tose minėtose trijose eilutėse).
Taigi trijų eilučių pakako 6 uždavinio formuluotei – ir būtent taip pat 6 žmonėms pasaulyje užteko jėgų pilnai iki galo jį išspręsti. Paminėtina, kad daugiau geometrinių uždavinių kaip ir nebuvo, na, žinoma, galima sakyti, kad kaip ir geometrijos kalba formuluotas buvo dar ir 2 uždavinys, tas pats jau su labai iš karto sprendėjų pasaulyje išgarsėjusiais vėjo malūnais. Jis netgi neatrodė labai sunkus, ar galėjo rodytis net visai natūralus. Bet tas jo “nebaisumas” pasirodė esantis apgaulingas – “išstatytas” pirmąją diena 2-uoju numeriu, taigi kaip vidutinio sunkumo arba bent jau tikrai ne pats sunkiausias uždavinys – jis tesusilaukė vos 22 pilnų sprendimų. Ir kaip kažkas bandė juokauti, kad mes visi taip ir likom be “normalaus” geometrinio uždavinio. O atrodo, ir tai tiesa, kad per pastaruosius metus mes jau buvome gerokai prasimiklinę spręsti tokius “normalius” geometrijos perliukus.
Olimpiadoje triumfavo kinai, tačiau individualioje įskaitoje šiais metais tebuvo vienintelis nugalėtojas ir kai tas vienintelis nieko, nė vieno taško nepraganęs žmogus pakilo į sceną, pasirodė, kad tas vienintelis nieko nepraradęs sprendėjas yra ji, vienintelė nieko nepaleidusi yra Liza Sauermann (Zauerman). Kai Liza pakilo į sceną, visi iš pradžių labai suūžė, po to visi nuščiuvo, net nesuprasi, kas ten įspūdingiau atrodė.
Lieknutė, labai paprastai atrodanti (sutikę gatvėje, tikrai nieko neįtartumėte), ji tą akimirką buvo paskelbta ne tik absoliučiai pirmąja šių metų matematikos pasaulyje, bet priedo atsidūrė dar ir daugiausiai tauriausių apdovanojimų turinčių nugalėtojų sąrašo viršuje – 4 aukso ir 1 sidabro medalis.
Tiesa, manoma, kad kitais metais Lizą pagal “auksų” skaičių palankiai klostantis aplinkybėms jau vėl bus kam pakeisti.
Nebužtvenksi upės bėgimo, kaip sakė mūsų klasikas Maironis ir jis buvo “kiaurai” teisus. Ši mintis galėjo daug kam ateiti į galvą ir ypač klausantis ovacijų, kurios buvo sukeltos 13-mečiam Peru atstovui, važinėjančiam į matematikos olimpiadas jau nuo 11 metų, o šiais metais jau spėjusiam aukso medalį nusikalti.
O į Olimpiadas juk galima važinėti iki kol 20 sukaks.
Ir nors paskutiniąsias dienas merkė lietus, suvaręs po pastoge atėjusius į uždarymą, bendroji nuotaika kaip visada buvo labai ryžtinga, kovinga ir žvali.
Dalyviai skirstėsi kupini tylaus nepalenkiamo ryžto po metų susitikti Argentinoje.
R.Kašuba

UNIKALIOS VARŽYTUVĖS

2011 balandžio 18-20 dienomis Saulės mieste Šiauliuose vyko ne tik 60-toji (vadinasi, jubiliejinė) Lietuvos mokinių matematikos olimpiada.
Bet Jūs gal pasakysite, ar šiaip pagalvosite, kad ir per jubiliejinę olimpiadą viskas juk vyksta absoliučiai taip pat kaip visada.
Moksleiviai rašo, mokytojai jaudinasi ir laukia rezultatų.
Ar Jubiliejinė, ar nejubiliejinė, pasakysite Jūs, viskas vis tiek susiveda į tai.
Bet Šiauliuose viskas buvo ir taip, ir ne taip.
Tai kas ten buvo ne taip, kaip visada būna.
Kas ten buvo visai ne taip?
Visi olimpiadiniai rašymai Šiauliuose vyko vienoje labai gražioje mokykloje, vardu “Romuvos” gimnazija. Kad sužinotute, kas ten buvo ne taip, Jums būtų pakakę balandžio 19-tos rytą apie pusę devynių pasisukinėti toje jaukiojoje „Romuvos“ gimnazijoje prie 202 kabineto.
Į tą 202 kabinetą rinkosi matematikos mokytojai. Jų buvo nedaug. Kad nedaug – juk nekeista. Kad renkasi – irgi tikrai ne. Juk mokytojai ir per olimpiadas, ir ne per olimpiadas dažnai ir daug kur renkasi: renkasi paklausyti sprendimų, kolegų nuomonių, šiaip paseminaruoti, o būna, kad ir pasiguosti.
Visko būna.
Tačiau šį sykį buvo taip, kaip dar mūsuose niekada nebuvo buvę, o gal ir toliau nebus.
Šį kartą mokytojai rinkosi patys pasivaržyti spręsdami uždavinius. Kiekvienas iš jų gavo po popieriaus lapą su 3 uždaviniais, kuriems spręsti jie turėjo pilnas 2 valandas. Atėjusių spręsti mokytojų buvo iš pradžių 4, netrukus atėjo dar viena mokytoja.
Taigi mokytojai sprendė uždavinius patys, tarsi ir jie kelioms valandoms būtų vėl atvirtę mokiniais. Besivaržančiais mokiniais. Azartiškais mokiniais. Olimpiados dalyviais. Jūs gal pasakysite, kad mokytojai ir taip jau yra olimpiados dalyviai. Sutinkame su tuo. Tikrai yra.
Tada sprendusieji, mokiniais atvirtę mokytojai yra dvigubi 60-osios Lietuvos moksleivių olimpiados dalyviai.
Tai buvo labai drąsūs mokytojai.
Galime tik su švelniu pavydu pasveikinti jų mokinius.
Nes turėti mokytoją yra jėga.
Turėti gerą mokytoją yra nuostabu.
O turėti drąsų mokytoją, patikėkit, yra dar kažkaip kitaip nenusakomai žavu.
Štai tų mokytojų sąrašas, surikiuotas pagal pasirodymo sėkmę:
Lietuvos Mokytojų olimpiados nugalėtoju tapo Alvydas Beinakaraitis iš Marijampolės marijonų gimnazijos (dvigubas Marijonas, o nuo šiol dar ir čempionas!), antrąją vietą užėmė Juozas Kukulskis iš Klaipėdos “Ąžuolyno” gimnazijos, o 3-5 vietomis pasidalijo trys mokytojos: Ramunė Dranseikienė iš Jonavos “Senamiesčio” gimnazijos, Verutė Nekrevičiūtė iš Gargždų “Vaivorykštės” gimnazijos bei Zina Šiaulienė iš Vilniaus licėjaus – ji ir buvo toji šiek tiek vėliau atėjusioji.
Buvo nuostabu.
Sveikiname visus, kurie prie to prisidėjo.
Ir, savaime suprantama, labai dėkojame Mokytojų olimpiados rėmėjui daktarui Audriui Kačėnui.

BALTARUSIJOS MOKSLEIVIŲ MATEMATIKOS OLIMPIADA PAVASARĖJANČIAME GRAŽUOLYJE GOMELYJE

Lietuvoje gyvena du rimti jaunuoliai, kurie norėdami pasigirti, ką jie jau yra spėję įspūdingo nuveikti, nė per plauką neprasilenkdami su tiesa galėtų kukliai tarstelėti: aš esu Baltarusijos čempionas. Paprašyti patikslinti, kokiuose sportuose, jie galėtų sakyti, kad tuose – intelektualiuosiuose. Aha, tai, matyt, šaškėse ar šachmatuose. – Ne, matematikoje, – atsakytų tie rimti jaunuoliai. Vienas iš jų galėtų būti vilnietis licėjaus auklėtinis Vytautas Gruslys, vėliau iškovojęs sidabro medalį planetos jaunųjų matematikų grumtynėse, o kitas būtų kaunietis Vaidotas Juronis, taip pat sidabru dengtas Pasaulinėje mokinių matematikos olimpiadoje. Pasigirti esąs Baltarusijos čempionu negalėtų net pats Kęstutis Česnavičius, vienintelis mūsų auksas Tarptautinėse matematikos olimpiadose, nors irgi yra dalyvavęs Baltarusijos olimpiadoje – ten jis “tik” vicečempionas.

Šis pasakojimas kukliai, bet aiškiai pristato ne tik mūsų matematikų viršūnių “kietumą”, bet ir leidžia nujausti tikrąjį Baltarusijos olimpiados kalibrą. Ir teisingai leidžia. Apie jį pakankamai byloja toks atskiras faktas, kad Baltarusijos komanda pagal Pasaulio čempionato rezultatus yra buvusi ir pirmajame dešimtuke. Ir uždaviniai ten sprendžiami kaip Pasaulinėje olimpiadoje, tik pasaulinėse olimpiadose kiekvieną dieną būna po 3 uždavinius, o čia, Baltarusijoje, – po 4.

Lietuvos komanda jau keleri metai yra oficialus Baltarusijos olimpiados svečias, nebuvome tik pernai, “supuolus mūsų ir stačiatikių Velykoms”, negalėjome nuvykti pas savo ilgamečius bičiulius ir varžovus.
O šiais metais važiavome ir vėl, surinkę komandą ir įveikę būtinų procedūrų ir vizų gavimo šurmulį.
Kaip jau buvo užsiminta pavadinime, Baltarusijos matematinės moksleivių aukštuomenės apžiūra buvo oriajame Gomelyje, kuris, žvelgiant iš Vilniaus, yra tolimiausias Baltarusijos apskrities centras – iš ten jau ir iki Černobylio nė 100 kilometrų nebesurinksi.

Sferos

Lietuvos komandoje šiais metais, atsisakius vykti Linui Klimavičiui, ryškiausia žvaigžde buvo, žinoma, atkaklioji Elena Dulskytė iš Vilniaus licėjaus. Komandoje buvo ir daugiau licėjiečių – tai komandos naujokas Justinas Česonis (du dalyvavimai Vidurio Europos olimpiadoje) su Vidurio Europos olimpiados sidabro medalininku ir “Ąžuoliuko” choristu Edvardu Poliakovu (kaip matome, rimti vyrai spėja dainuoti keliose vietose arba, kaip pasakytų dar kitas mūsų komandos narys, vienintelis komandos nevilnietis ir nekaunietis Skapiškio atstovas Benas Bačanskas: kietesnis matematikos riešutėlis – pats įspūdingai melodija kaip reikiant).

4 komandos narius išvardijus beliko paminėti likusius du, abu kauniečius, pradedant nuo mūsų “naujojo” Pauliaus Šarkos, kuriuo, atrodo, visai rimtai yra užsimojęs būti Aidas Kilda. Aidas Kilda, nors dar tėra tik 1 klasės KTU gimnazistas, bet jau spėjęs pauostyti parako ne vienose varžybose ir išlieti daug prakaito jau ne vienoje treniruočių stovykloje. Į Baltarusiją Aidas vyko po varžytuvių Sankt-Peterburge, kur jis išsijuosęs sėkmingai sprendė, o pernai vasarą jis dar dalyvavo kone mėnesį trukusioje matematikos stovykloje prie Viatkos. Komandoje dar buvo ir geometriją gražiai sprendė Kauno “Saulės” gimnazistas Paulius Virbalas, labai gerbiamas komandoje ir už aiškią nuomonę bei taiklias kalbas – nebūtų Virbalas!

Uždaviniai Baltarusijos olimpiadoje buvo rimti ir sunkūs, šiais metais, sakytume, netgi kiek sunkesni, negu įprasta, nors ir su ramiomis, netgi kukliomis formuluotėmis; rimti buvo ir olimpiados dalyviai, į viską žiūrintys patyrusio žmogaus žvilgsniu. Šurmuliuojama buvo prieš sprendimus ir po jų, o sprendžiant viską gaubė paperkanti santūri garbingo galynėjimosi dvasia.

Panašiai elgėsi ir Lietuvos komanda, kuri pastaraisiais metais labai ramiai ir beveik nepastebimai stiprėja. Sakysime, vos prieš porą metų pirmoji Lietuvos mergina pasidabino Tarptautinės olimpiados medaliu – šaunuolės vardas buvo Greta Kuprijanovaitė. Po metų ji buvo jau ne vienintelė tokia, nors savo žygdarbį Greta ir pakartojo, nes atsirado jau ir kita mergina su medaliu – ji buvo vardu Elena.
Sferos

O šiais metais Elena tapo pirmąja mūsų mergina, laimėjusia pirmojo laipsnio prizą Baltarusijos olimpiadoje, o absoliučioje įskaitoje parodžiusi trečią rezultatą pačių vyriausiųjų moksleivių grupėje.
Antrojo laipsnio diplomą “išplėšė” Benas Bačanskas, o tris trečiojo laipsnio diplomus savo grupėse pelnė Aidas Kilda – pas pačius jauniausius, Justinas Česonis – pas dar ne pačius vyriausius, ir Edvardas Poliakovas, startavęs su pačiais vyriausiais, arba su tais, kurie po metų moksleiviškuose suoluose jau nebesėdės.

O kaunietis Paulius Virbalas išsprendė praktiškai beveik niekieno neįveiktą 8-tą, patį paskutinį antrosios dienos geometrijos uždavinį. Paulius padarė tai beveik “plikomis rankomis”, arba paprastomis priemonėmis, – tuo didesnis jo meistriškumas. “Smeigė” tiksliai į uždavinio esmę ir pataikė – vėl pakartotume: nebūtų pagal pavardę Virbalas!

Liko su malonumu pasakyti keletą žodžių apie gyvenimo sąlygas ir šiaip laisvalaikį. Gyvenome Gomelio kvalifikacijos kėlimo institute, buvome jaudinančiai, nors ir atvykę po pusiaunakčio, sutikti su “duona ir druska”, kuri pasirodė esanti burnoje tirpstančiu pyragu.
Sferos

Kartu su Elena kalbėjome per televiziją (pasigrobusią Eleną iš auditorijos, kas jai pirmą sekundę jokio entuziazmo nekėlė) ir apskritai visą laiką jautėme didžiulį to Instituto Rektorės Nadieždos Kotovos rūpestį, o iš jos atsisveikinant mums įteiktų prašmatnių arbatos puodelių mudu su Aivaru Noviku žadėjome tinkamomis progomis siurbčioti arbatą.

Visi Olimpiados dalyviai galėjo pasižiūrėti spektaklį “Juodoji Nesvyžiaus mergelė”, kuri, kaip Jūs teisingai ir pagalvojote, yra skirtas mūsų Barborai Radvilaitei ir per kurį scenoje buvo ištisai linksniuojamas Lietuvos vardas.

Grįžkime prie arbatos. Siurbčiodami arbatą mes, visi Lietuvos komandos nariai, visada su didžiule pagarba prisiminsime savo brolius ir kaimynus, kurie įdėjo šitiek kilnių pastangų ir jėgų, kad ir visi kiti kelionės fragmentai būtų sėkmingi ir malonūs. Pasakysime kelias smulkmenas, kad ir Jums būtų visai aišku, kaip visa vyko. Jums daugiau esminių klausimų po to nebeturėtų būti.

1 epizodas – važiuojant į Gomelį. Traukinys Vilnius-Minskas įrieda į Minską, iki traukinio Minskas-Gomelis pagal tvarkaraštį – 27 minutės. Mokiniai atėję mūsų klausia, ar mes spėsime. Mudu su Aivaru tylime. Lipant iš traukinio prie mūsų prieina trys pasitinkantieji – vienas ištiesia bilietus, kitas siūlo 150 tūkstančių smulkioms išlaidoms (kaip jis sakė, dėl visa ko), o trečias klausia Aivaro, kur jo lagaminas.

2 epizodas – dabar jau grįžtant iš Gomelio. Dabar į Minską įrieda jau traukinys Gomelis-Minskas. Ir dabar jau vėl netoli pusiaunakčio, o klausimų, kas dabar bus, jau gerokai mažiau. O buvo taip: vėl mus pasitiko trise, ketvirtas buvo autobusų stotyje. Mus sodina ir veža į autobusų stotį, kuri visai ne geležinkelio stotyje. Iki autobuso valanda.

Atsitiktinai nugirstas komentaras buvo toks: viskas mums čia aišku. Viskas čia aišku ir mudviem su Aivaru.
Tik mudviem jau seniai viskas ir visai aišku.
Gražu, ir gana.
Romualdas Kašuba
Lietuvos komandos vadovas

Sferos

ПО СЛЕДАМ РЕЧИ, КОТОРУЮ АВТОР НЕ УСПЕЛ ПРОИЗНЕСТИ НА БЕЛОРУССКОЙ РЕСПУБЛИКАНСКОЙ ОЛИМПИАДЕ В ГОМЕЛЕ В ДВЕ ТЫСЯЧИ ОДИНННАДЦАТОМ ГОДУ ОТ РОЖДЕСТВА ХРИСТОВА, В МАРТЕ МЕСЯЦЕ

Дорогие сябры! Братья и сестры!

По очень разным меркам каждый из нас относит людей, страны и континенты к большим или великим. По очень разным. И все такие мерки, в том числе и даже особенно те, что остались на душе, причем, быть может, не высказанными, являются истинными. А даже и наоборот, вспомним слова классика – мысль изреченная есть ложь.
Белорусская земля велика для меня потому, что мне посчастливилось в жизни знать многих славных ее дочерей и сыновей, объединять усилия с ними, познать их неизчерпаемые способности и, конечно, много много раз гордиться ими.

Иными словами, вместе с ними мне приходилось пройти трудности, познать светлые мгновенья радости – т. е. разделить хрупкое счастье восторга человеческого бытия в этом лучшем из миров.
Белорусская Земля неизменно манила меня еще и потому, что для многих выдающихся или мифических личностей, про которых доводилось слышать, в моем сознании сразу возникали их белорусские двойники, которые со временем стали казаться даже ближе тех, былинных. Это и не мудрено, ибо я восхищался ими «в реальном размере», я их знал и с ними общался.

Вот, например, мы много наслышаны о Василии Ивановиче, и том, сугубо историческом, который командовал полком, и о том другом, Вашем Василие Ивановиче, а так как мы соседи, то извините, в некоторой степени, и нашем тоже. И ваш, и наш Василий Иванович Берник – он видится нам столь же стремительным и громокипящим. Только для него полем битвы являются безбрежные просторы теории чисел и там Он со трудными проблемами, как мы слышали, воюет столь же эффектно, как и подобает Василию Ивановичу.

В Литве мы обожаем Вашу Наталию Филипповну Горовую – она ведь право же сродни Мае Плисецкой с ее нежностью и стремительностью, которую она проявляет с полной мере, когда она печется за своих Учеников и вообще за ввереные Ей бескрайние просторы Просвещения, а ведь тамошние пируэты и красивы, и тоже не из легкого десятка.

А вот Игорь Иванович Воронович, в нашем сознании ну прямо родня Илье Муромцу. А если у Вас есть какие-то вопросы по этому поводу, то мы приглашаем Вас заглянуть в Лицей Белорусского Государственного Университета, когда там трудится сборная команда белорусских школьников. Если только вам посчастливится зайти и две минуты понаблюдать, с какой стремительнлстью Игорь Иванович проводит эти сборы, скажем, перед предстоящим отъездом на всемирную олимпиаду! Я вам практически гарантирую, что зайдя на несколько минут, вам будет очень тяжело оттуда вырваться. Ибо вас может охватить непреодолимая страсть решать и решать. Ибо Игорь Иванович проводит сборы с такой лихостью, с какой Илья Муромец проводил свои походы. Не мудрено, что с таким составом, какой сложился у Вас, Белоруссия входила и в 10-ку сильнейших математических стран молодежного мира.

Но ведь даже Илья Муромец никогда не ходил на столь заметные походы в одиночку, ясно, что не один ездит в чемпионаты мира и Игорь Иванович. Ездит он неизменно с Добрыней Никитичем, который нам удивительно похож на, конечно же, Сергея Алексеевича Мазаника. Того самого, который кратко оценил преодолимость задач по теории чисел сказав, что красивая задача по теории чисел с краткой формулировкой – это незадача для решателя. Вот они оба оооочень славно трудятся, а руководимые и воодушевляемые ими белорусские девчата и ребята очень славно воюют на Всемирных Олимпиадах по математике. Усилиям и успехам их на Всемирных Олимпиадах я сам многолетний счастливый свидетель.

Они, как и все Вы, здесь собравшиеся, и раскрываете воистину неизчерпаемые таланты и настоящие способности – свои и Ваших подопечных, и тем самым значимо и славно приумножаете интеллектуальный потенциал Вашей Белоруссии.

С проницательностью, достойной самого бессмертного Шерлока Холмса составляет задачи, а также изящно в два счета может растолковать, как легко и просто можно было бы их решать, Виктор Иванович Каскевич, которого мы прекрасно знаем также и по линии вездесущего движения „Кенгуру“. Виктор Иванович наверняка еще и один из самых скромнейших людей, с которыми мне доводилось встречаться. Но от этого он не менее эффектен и убедителен.

Лично для меня Евгений Александрович Барабанов в первый миг нашего знакомства сразу предстал этаким богатырем, ну прямо как Адам Мицкевич, безмерно близкий всем нам человек.

А вот Геннадий Владимирович Нехай, ну скажите, а чем он не сродни самому Франциску Скорине? Только, конечно, в наш век узкой специализации и он специализируется в издании креативной школьной литературы – это сейчас и есть самый животрепещущий фронт борьбы за неунывающие знания и занимательное обучение школьников. Ну а каким исполняющим дирижером Всемирного оркестра Кенгуру может стать Геннадий Иванович, мог убедится всяк сущий на международном съезде „Кенгуру“, столь блистательно проведенном в Минске всего лишь полтора года тому назад.
Каждая настоящая поездка приносит и новые ошеломляющие знакомства, восторгу от которых в самом светлом смысле этого слова нет границ. И это сторицей окупает все заботы, связанные с поездками и прочие мелкие невзгоды. Говоря более конкретно, мы были неописуемо рады угодить под опеку Надежды Алексеевны Котовой, у которой мы жили окутанные лаской и всяческим вниманием. Для меня теперь чуть более понятно, до каких мудрых человеческич и фисософских высот надо подняться, чтобы стать таким очаровательным Ректором, каким является Надежда Алексеевна.

Страстно нежно храни и оберегай Вас Всех Всевышний!
Великих успехов и счастья Вам в Ваших праведных трудах и дерзаниях!

MATEMATINIS KONKURSAS MARIJAMPOLĖJE IR NE TIK MATEMATINIS, BET IR LITERATŪRINIS GALINĖJIMASIS RASEINIUOSE

Pastaruoju laiku, jau antri metai tenka prikišti nagus prie Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijoje tikriausiai jau ilgus metus, nors net klausiamas nepasakyčiau, kiek jau metų vykstančios Sūduvos krašto gimnazijų olimpiados. Dėmesį į tai, kad ir ten kunkuliuoja matematikos konkurso verpetai, atkreipė Vilniaus Universiteto Ekonomikos fakulteto prodekanas (ir to fakulteto studentų numylėtinis) docentas Jonas Martinavičius.

Iš pradžių pagalvojau, gal jis pats iš Marijampolės, ar bent jau garantuotas suvalkietis. Na, o jei ne suvalkietis, tai gal nors zanavykas, kokiu ir aš norėčiau būti. Ne, prisiminiau dar ir pats, kad ne. Jonas Martinavičius nėra suvalkietis, o yra tikras tvirtas žemaitis iš Tauragės. Kaip tikras žemaitis, kuris viską atitinkamai daro, tai jis taip ir konkursą Marijampolėje – tikrai ir tvirtai rėmė. Skaitytojas, kuris pažįsta gyvenimą, dabar imtų stebėtis autoriaus naivumu ir imtų sau pirmiausiai patyliukais galvoti: žinom, kaip būna, žinom, kaip būna, o būna taip. Už tikrą vyrą žemaitį būna kartais dar tikresnė žmona suvalkietė. Ir aš taip tris minutes galvojau ir net jo paties esu klausęs, gal tikrai taip? Prodekanas Jonas sakė, kad ne.

Teko patikėti. Baigėsi visi paprasčiausi aiškinimai. Liko pagarba dar vieną gražų darbą ant savo pečių užsivertusiam žmogui. O kadangi jis taip tvirtai rėmė ir dar ir manęs šiek tiek pagelbėti paprašė, tai po tų visų, skaitytojui probėgomis papasakotų dalykų, jau nebuvo kaip atsisakyti. Taip ir aš ėmiausi prie tų reikalų prisidėti. Beprisidėjinėdamas surašiau uždavinių sąlygas taip truputį suvalkietiška dvasia, kurią aš šiek tiek labai gerai pažįstu.

Tegu skaitytojo nestebima žodžiai “šiek tiek labai gerai” – esu kuklus nuo pirmosios klyksmo Žemėje dienos. Mūsų ištikimas olimpiadų bendražygis Aivaras Novikas (kaip visada) pažiūrėjo, kad tose sąlygose neliktų kokių baisių riktų ir taip pernai pirmą kartą pasiuntėm marijampoliškiams marijampolietiškai aranžuotas sąlygas. Panašu, kad jiems patiko, nes ir šiais metais to paties paprašė. Taip sudarėm ir šiais metais. Jeigu dar ir kitais metais paprašys, stengsimės ir vėl. Ir vis svajojame, gal kada nors ir patiems pavyks į tą Marijampolę nukakti. Ne juokas į Suvalkijos sostinę važiuoti. Na, bet ir mes patys juk kažkiek iš sostinės.

Dabar dar apie varžytuves Raseiniuose, su kuriais bendradarbiaujame jau tų laikų, kai kai kurie dabartiniai ąžuolai galiūnai dar buvo tik bedygstą. Ir kai kurie ąžuolai tada nelabai tedrįsdavo šnarėti. Taigi konkursas Marijampolėje vyko gruodžio 10 dieną, o už 5 dienų jau turėjo vykti ir konkursas Raseiniuose (http://www.zemrsn.lt/renginiai54.cfm), kuris turi, kad ir ilgą, bet vis tiek labai mums gražų pavadinimą, kurioje yra minimas tas dabartinis iškilmingas Kalėdinis metų laikas ir to krašto sūnus profesorius Jonas Kubilius.

Olimpiada kasmet vyksta nuo 1999 metų. Ir visais laikais Raseinių krašto olimpiadų uždaviniai buvo kartais daugiau, kartais mažiau, bet visada kažkiek “raseinizuoti”. Didelė papildoma naujiena paskutiniųjų metų varžytuvėse buvo ta, kad pasibaigus matematikos uždavinių sprendimui, kiekviena komanda sukaupusi visas likusias jėgas dar paskirdavo po žmogų varžytis poezijos rašymo konkurse, kur nurodyta tema per kelias minutes reikėdavo surašyti po kelias eiliuotas eilutes. Parašius belikdavo jas perskaityti ir kitos temos griebtis.

Autoritetinga komisija tuos rašytojų ką tik gyveniman paleistus dvieilius, trieilius ir ketureilius vertino penkių balų sistema. Konkursui pasibaigus kaip mat ir nugalėtojai būdavo suskaičiuojami. Net toks solidus žmogus kaip Antanas Apynis iš Vilniaus Universiteto, kuris jau antras dešimtmetis vadovauja Lietuvos neakivaizdinei Jaunųjų matematikų mokyklai ir kuris, kaip rimtas žmogus, patikėkite, nėra labai linkęs švaistytis pagyrimais, ir jis šiais metais sakė, kad tie konkursai irgi galvą miklina. Jis daugiau nieko labai nesakė, bet mes pridėsime, jog nujaučiame, kad miklina tikrai, matyt, neblogiau kaip matematiniai uždaviniai, jeigu jau Antanas Apynis apie tai užsiminė.

Prisipažinsime, kad mes su Vilniaus Universiteto doktorantu Aivaru Noviku tokius renginius darome jau nebe labai atsimename, kiek laiko – iš akies imant, tikrai ne mažiau kaip penkeri metai. Dar niekas mums jais nesiskundė, kad jie netikę, nors mes juos daug kartų ir daug kur darėme – ir vasaromis Toliejoje per tarptautines “Kengūros” stovyklas, ir Vilniaus Universitete per pavasariais vykstančias studentų dienas.

Varžytuvėse Raseiniuose talkino ir legendinis Pasaulinių matematikos olimpiadų dalyvis (ne juokas – penki dalyvavimai dar tebesėdint Kretingos Pabrėžos gimnazijos suole). Būtų žmogiškai nepadoru ir istoriškai neteisinga nors kiek nepaminėti gerųjų Raseinių varžytuvių fėjų – tų didžiųjų varžytuvių organizatorių ir puoselėtojų – mokytojos Salomėjos Brazinskaitės ir direktorės Aldonos Mankauskienės. Pasižiūrėjus, kaip Jos šypsosi, Jums gali pasirodyti, jog gražūs dalykai Pasaulyje vyksta savaime.

Ir dar. Kol Jūs nematėte, kaip Jos šypsosi, tai dar oi! ne viską Žemaitijoje matėte. Nuvažiuokite ir pamatysite.

TAIP GRAŽIAI IŠ ISLANDIJOS PARPLAUKUS

Pirmiausiai norėtume atsakyti į galimus komentavimus ir atidesniam skaitytojui, net ir tokiam, kuris dar nespėjo mūsų apie tai paklausti, imti ir prisipažinti, kad žodis „parplaukus“ šiame pasakojime yra veikiau tik vaizdingas palyginimas, o ne koks nors tikrai nutikęs reikalas.
Juk dainuodavo mūsų tėvai ir seneliai:
– Susimovei, dieduk mano, susimovei, dūšia mano…
Ir niekas nei jų, nei mūsų apie jokius iešmus neklausinėdavo.
Taip ir mes padarysime, nieko čia apie tas perkeltines prasmes nebesamprotaudami, imsime ir papasakosime apie tai, kas iš tiesų buvo, o jau kaip mes plaukėme, skaitytojas susigaudys pats.
Oi, gerai susigaudys.
O iš tiesų buvo Islandija, graži, mįslinga, nuostabi šalis, islandams gal ir kasdieniška, o mums tokia egzotiška, kad nepamatęs nepatikėtum, kad vėjai ten būna tokie, kad, rodos, menkiau užkandusį gali ir nuo kelio nupūsti. Na, žmogų kaip žmogų gali ar negali taip jau iki galo nuo kelio nupūsti, dėl to dar galima būtų kūrybiškai derėtis ar draugiškai ginčytis.
Mes dabar to nedarysime, bet tik pasakysime, kad žmogų kaip žmogų, o mašinas nuo kelio Islandijos vėjai nupučia.
O kas dar labiau negu tikra yra Islandijoje? Tikra yra, pavyzdžiui, tai, kad išvažiuoji naktį su mašina iš Reikjaviko ir važiuoji per Islandiją, ir supranti, kad vaizdas pro langą, tai, ką tu matai savo akimis, ir Mėnulyje atrodytų taip pat, na, tik Mėnulyje, tai gal atrodytų dirbtina, o čia atrodo taip tikra, kad, rodos, ištiesi energingiau ranką ir į saują pribyrės Mėnulio dulkių…
O dar tikra yra tai, kad į Islandiją vyko tikrų tikriausia Lietuvos komanda, kad buvo ta komanda kažkaip nerealiai stiproka, nors niekas apie tai nieko niekam nekalbėjo, tiesiog ore kaip kokios kosminės dulkės tvyrojo nekasdienio laukimo dvasioje ištirpęs klausimas:
O kas su mumis nutiks šiame nerealiame krašte?
Ruošėmės, dirbome, laukėme: ir kokie gi rezultatai ištiks mūsų nerealią komandą šiame nerealiame krašte?
O tą mūsų tyliai nerealią komandą šiais metais buvo galima vadinti Vilniaus licėjaus žvaigždžių kvartetu su Benu.
Vėl Jūs paklausite, ar su Benu dėl to, kad licėjuje dirba mokytojas Benas Budvytis.
Ne, ne todėl, – atsakysime mes. Tai ar licėjaus komandos nelydėjo mokytojas Benas? Lydėjo, atsakysime mes.
Tai ką, Benas ir ne Benas? – nustebsite Jūs.
Taip tikrai, Benas ir ne Benas, – atsakysime mes.
Nes buvo licėjaus komanda su tuo Benu ir dar su ne tuo Benu, kuris jau nebe pirmą kartą irgi yra TAS Benas.
Kol patys savęs nesupainiojome ir Jūsų papildomais galvosūkiais neužvertėme, pasakysime, kad Lietuvos komandoje buvo ir mokytojas Benas ir nemokytojas Benas.
Nemokytojas Benas ir buvo penktasis Lietuvos komandos narys Benas Bačanskas iš Skapiškio, na toks kažkoks ir realus nerealus Skapiškio muškietininkas, nelyginant d‘Artanjanas koksai.
Tik jau paruošti nerealiems dalykams mes jau nebenustebtume, jeigu kas užsimintų, kad gal jau tada ir tas d‘Artanjanas ne vienas buvo.
Na, skaitytojau, ir iš kur tu toks sumanus. Tuoj bus aiškiau, kas dar ten su tuo d‘Artanjanu buvo. Tuoj Jūs patys galėsite apie tai neatšaukiamai nuspręsti.
Mes Jums išdėstysim faktus, o Jūs mums parodysite d‘Artanjanus.
Manytume, kad Jūs tikrai d‘Artanjanu, o dar geriau d‘ArtanJane pripažinsite Vilniaus licėjaus kvartetininkę Eleną Dulskytę, jau metai slegiama Pasaulinės moksleivių olimpiados medalio naštos. Jums reikia dar kokio rimtesnio nerealaus argumento, kad tai tikrai d‘ArtanJanė. Jums reikia, mums nelabai. Kai mes Jums pasakysime, kad jeigu Jūs Elenai duosite kokį nors sunkų geometrijos uždavinį, o jinai Jums jį greitai išspręs panaudojusi kompleksinius skaičius, tada ir Jums nebekils jokių klausimų apie d‘ArtanJanes.
Na, o kuo ne d‘Artan(Jo)nas yra kitas licėjaus islandas Linas Klimavičius. Jame, sakykime, nerealiai realu yra tai, kad jis jau yra pasaulinės olimpiados sidabro medalininkas. Nusikaldino jis tą sidabro medalį tebūdamas dešimtoku. Tokių kalvių mūsų matematikos padangėse iki šiol nebuvo.
Na, o dar kas komandoje buvo? Oi, gal neverskime visai visų krautis d‘Artanjonystės naštos, bet realaus nerealumo, tai tikrai pas visus buvo tiek, kiek tik nepaprašytumėte.
Štai buvo Edvardas Poliakovas iš licėjaus ir iš Pašilaičių. Gal Jūs pasakysite, kad Jums tiek žinoti apie Edvardą maža. Gerai, pasakysime mes, tada jis irgi gyvena sulinkęs po sidabro našta. Tik jo sidabras kaldintas Vidurio Europos matematikos olimpiadoje. Šviežios kalybos Edvardo sidabras, rugsėjo mėnesį viskas vyko.
O gal Jūs manote, kad paskutinis dar neminėtas licėjaus žvaigždžių kvarteto orkestrantas Motiejus Valiūnas realus. Taip, kažkiek Motiejus realus. Bet paskaitęs jo pašto adrese grėsmingą pradžią astro.motiejus supranti, kad ir jo realumas greitai baigiasi. Ir tikrai – ir jis gyvena po Pasaulinės astronomijos olimpiados medalio našta.
Realus pirmą mikrosekundės dalį galėtų atrodyti Aivaras Novikas. Na, patylėsime, nes tik pradėtume kalbėti, kad ir jis iš licėjaus, kad ir jis savo gyvenime ne kartą buvo susidūręs su (kaip jis sako, pakeliama) pasaulinių olimpiadų medalininko našta, ir Aivaro realumas tuoj baigtųsi.
Na, aš jau suvokiau, kad vienintelio realaus Lietuvos komandos dalyvio našta atiteks man.
Todėl aš ir papasakosiu apie rezulatus. Tie jau vėl neberealūs, nes realiai gražūs.
Lietuvos komanda jau yra buvusi Baltijos Kelio komandinės olimpiados prizininke. Treti buvome 2002 metais Estijoje, treti buvome 2004 metais Suomijoje.
O šiais nerealiais metais mes buvome antri.
Virš mūsų buvo jau tik Islandijos dangus ir jau tik Lenkijos komanda.
Surinkome mes 77 taškus.
Išsprendėme mes absoliučiai visus geometrijos uždavinius.
O be to ir aš Islandijoje ne pirmą kartą buvau.
Kur tu, žmogau, kartais nuo to nerealumo bepasidėsi.