Prie brėžinio, ar kamuolio Kikutis –
Ir tu prie vartų tų toksai mažutis.

Švytėjo Ugnė Gudžinskaitė,
Aukštai jos pavardę paskaitė.

Vilniaus miestelyj yra dainingi Pašilaičiai,
Kur dainą po dainos trauks Edvardo vaikaičiai.

Žmogus nuo Širvintų Justinas Česonis
Vis dažniau leidžias į smagias keliones.

Tiesus kaip Virbalas
Ir niekad birbalas.

Ana Daglis turi tiek sveiko proto,
Ir po balandėlių nereikės kompoto.

Rugsėjo 9 – 15 dienomis ramioje svetingoje Slovakijoje, niekam Lietuvoje iki šiol tikriausiai plačiau negirdėtoje Strečno gyvenvietėje ramiai vyko ir gražiai klostėsi 4-oji Vidurio Europos moksleivių matematikos olimpiada, kurioje jau antri metai iš eilės pasiseka dalyvauti ir mūsų Nemuno krašto komandai.

Lietuvos komanda į šią labai solidžią olimpiadą buvo sudaryta dar pavasarį, iš karto po 59-osios Lietuvos moksleivių matematikos olimpiados kartu su “pagrindine” komanda, kuri vasarą “vargo matematinius vargelius” Kazachstane vykusioje 51-oje Pasaulinėje olimpiadoje.

Nemuno krašto lygumų komanda į Slovakijos kalnynus vyko būdama tokios sudėties: Pasaulinės olimpiados parako uostęs ir ten Garbės raštą laimėjęs Vilniaus licėjaus mokytinis Edvardas Poliakovas, kitas licėjaus atstovas širvintiškis Justinas Česonis bei dar vienas licėjaus auklėtinis Benas Kikutis.

Visi kiti buvo visai iš kitur – nei iš Vilniaus licėjaus, nei net ne iš Kauno technologijos universteto gimnazijos – dviejų pagrindinių nuolatinių Lietuvos matematikos rinktinių kalvių. Išvardinsime juos – gerai juos įsidėmėkite, nes apie juos mes dar tikimės kalbėti ir vėliau. Tai dar pavasarį į komandą atrinktoji Vilniaus „Santaros“ vidurinės mokyklos atstovė Ana Daglis bei Kauno “Saulės“ šviesulys Paulius Virbalas. Komandoje buvo ir dar viena visai naujokė, komandoje atsiradusią laisvą vietą rugsėjo pirmosiomis dienomis per atranką užėmusioji Vilniaus jėzuitų gimnazijos auklėtinė Ugnė Gudžinskaitė, garsaus mokytojo Juozo Mačernio mokinė.

Taigi komandoje buvo trys dviejų pagrindinių matematikos centrų atstovai ir dar kiti trys iš kitų vietų, pakartokime jas dar kartą – tai Kauno “Saulės” gimnazija, Vilniaus “Santaros” vidurinė mokykla ir Vilniaus jėzuitų (vėl) gimnazija.

Vidurio Europos olimpiada susideda iš dviejų dienų varžytuvių – pirmiausiai vyksta individualiosios rungtuvės. Jose kiekvienas gauna po 4 uždavinius: po vieną iš algebros, geometrijos, kombinatorikos ir skaičių teorijos. Kiekvienas uždavinys, sėkmingai susiklosčius jo sprendimui, gali atnešti daugiausiai 8 taškus. Taigi iš viso daugiausiai galima sukaupti 32 taškus.

Tačiau ne be reikalo Vidurio Europos matematikos olimpiada yra visai rimtai gretinama su pasauline, nors ir yra dešimties Europos šalių olimpiada. Uždavinių komplektai būna labai įspūdingi ir, pastebėsime, šiais metais vėl niekas neišsprendė visų 4 uždavinių.

Po asmeninės olimpiados iš karto kitą dieną vyksta ir komandinės varžytuvės, kur komanda uždavinius sprendžia taip, tarsi ji būtų vienas žmogus – pateikiamas vienas kiekvieno uždavinio sprendimas – o taškai, suprantama, skaičiuojami bendrai.

Per komandines varžytuves kiekvienai komandai siūlomi 8 uždaviniai – po 2 uždavinius iš 4 anksčiau jau išvardintų uždavinių sričių. Daugiausiai taškų – net 17 – surinko paprastai visada, bet anksčiau, man regis, ar tik ne dar daugiau besišypsojęs Vilniaus Pašilaičių rajono gyventojas, ilgametis “Ąžuoliuko” choro dainininkas Edvardas Poliakovas. O kas gi liko po jo? Atsakymas aiškus: po jo liko visi kiti komandos dalyviai. Na gerai, tada mums pasakykite, o kas gi liko iškart po jo? Iškart po Edvardo ir liko komandos debiutantė Ugnė Gudžinskaitė, išsprendusi 2 pilnus uždavinius ir surinkusi 16 taškų. Taškai tokiose vietose būna labai svarūs ir tas vienintelis taškas kartais, kaip toliau ir vėl pamatysime, gali lemti medalio spalvą, tiksliau sakant, metalą.

Trečias žmogus komandoje buvo kitas “necentrinių” vietų atstovas, Kauno “Saulės” gimnazijos minčių rikiuotojas Paulius Virbalas, surinkęs 10 taškų ir gavęs Garbės raštą. Po jo liko Benas Kikutis, išsprendęs pilną uždavinį ir už tai gavęs 8 taškus, bei Ana Daglis su Justinu Česoniu – abu gavę po 6 taškus. Juokaujant toliau, paskaičiavus 3 “centrinių” vietų ir 3 ”necentrinių” vietų gudruolių sukauptus taškus, paaiškėjo, kad “necentrai” įveikė “centrus” rezultatu 32:31, nes visa komanda surinko 63 taškus. Kalbant su mažesniu humoru, šis rezultatas yra tikrai garbingas abiem paminėtoms garbiosioms pusėms, nes ir vėl primena ne tik, kad ir kitur gabių žmonių, kaip buvo, taip ir tebėra, bet kad su gabiaisiais ir kitur sugebama nuostabiai tvarkytis.

Pereikime prie komandinių rezultatų, tuo labiau, kad staigmenų pakako ir čia. Komandinių varžybų rezultatus pateiksime pagal taškus, surinktus atskirose srityse. Rezultatai tokie – už du uždavinius iš algebros – 3 taškai, už du uždavinius iš kombinatorikos – irgi 3. Tiek paskaitę, Jūs jau norite klausti – o iš kur ir už ką buvo gauti gausieji taškai? Mes Jums tuoj atsakysime – ogi už geometriją, kuri tradiciškai buvo laikoma, suformuluokime švelniau, silpnoka komandos vieta. Už geometriją buvo surinkta 100 procentų taškų – 16 taškų iš 16 galimų. Dar 8 taškai buvo užplušėti iš skaičių teorijos. Taip ir susidarė 30 taškų, užtikrinusių Lietuvos komandai 6 vietą tarp 10 dalyvavusių komandų, arba – vėl juokaujant – pirmą vietą antroje dalyje.

Pirmąją vietą užėmė Vengrijos komanda, antri buvo lenkai, treti liko vokiečiai. Na, o tarp individualų, Edvardo surinkti 17 taškų leido jam gauti sidabrą, o Ugnės 16 – pačią geriausią bronzą. Komandą lydėjo jos pernykščiai vadovai – Vilniaus universiteto Matematikos ir informatikos fakulteto doktorantas Aivaras Novikas ir docentas Romualdas Kašuba. Kita, jau 5-oji Vidurio Europos šalių matematikos olimpiada vyks 2011 metų rugsėjo 1-7 dienomis Kroatijoje.

Prieš kelias dienas Astanoje, naujajame, moderniajame, vos keliolika metų kaip Kazachstano sostinė žinomame mieste, pasibaigė eilinė Tarptautinė mokslevių matematikos olimpiada, kurioje jau 19-tą kartą kaip atskira komanda dalyvavo Lietuvos jaunieji matematikai.
  Komanda pasirodė gerai – jau trečią kartą per paskutiniuosius penkerius metus surinkti 92 taškai – daugiau buvo surinkta tik 2006 metais Slovėnijoje – 94 (absoliučiai didžiausias surinktų taškų skaičius).
Komandos vadovo Nacionalinės premijos laureato profesoriaus Artūro Dubicko nuomone, šios Olimpiados rezultatai pagal savo reikšmingumą nusileidžia nebent 2007 metų pasiekimams, kai buvo pelnytas pirmasis Lietuvos istorijoje aukso medalis.
  Užtat šiais metais buvo iškovotas pats didžiausias medalių skaičius apskritai ir pirmą kartą Lietuvos merginos pasidabino jau nebe vienu – minėtina, kad pernai tai apskritai pirmą kartą padarė Licėjaus moksleivė Greta Kuprijanovaitė – o jau dviem medaliais – kartu su vėl sėkmę pakartojusia ir vos vieno taško iki sidabro pritrūkusia Greta tai padarė dar ir kita Licėjaus šaunuolė Elena Dulskytė.
  Absoliučiai geriausią rezultatą Lietuvos komandoje šiais metais parodė dar kitas Licėjaus moksleivis Linas Klimavičius, kuris dar tėra tik dešimtokas. Jo surinkti 22 taškai užtikrino jam sidabrinę medalio spalvą. Minėtina, kad dar niekada joks Lietuvos dešimtokas nebuvo sidabrinis. Gal todėl jį pasveikinęs kitas buvęs Lietuvos sidabro medalininkas ir uždavinio Pasaulinei olimpiadai autorius daktaras Giedrius Alkauskas jį taip šiltai ir pavadino „silvermenu“.
  Bronzos medaliui jo surinktų 15 taškų pakako ir Kauno technologijos universiteto gimnazijos moksleiviui Pauliui Kantautui. Minėtina, kad Paulius Kantautas kartu su kitu Olimpiadoje dalyvavusiu KTU gimnazijos atstovu Luku Melninku yra ir pirmojo lietuviško internetinio matematikos olimpiadoms skirto uždavinyno autoriai (dar kiti 2 to uždavinyno kūrėjai yra absoliutus dalyvavimo Pasaulinėse olimpiadose rekordininkas Vilniaus universiteto doktorantas Paulius Šarka bei trečias KTU gimnazistas Pijus Simonaitis.
  Be trijų „medaliuotų“ Vilniaus licėjaus atstovų garbės raštą pelnęs – primename, jog garbės raštą garantuoja vienas vienintelis, tačiau absoliučiai nepriekaištingai išspręstas uždavinys – Lukas Melninkas buvo antrasis KTU gimnazijos atstovas Tarptautinėje olimpiadoje.
  Dar mūsų neminėtas šeštasis moksleivis šį kartą buvo irgi šaunuolis, tačiau nei iš Vilniaus licėjaus, nei KTU gimnazijos. Pastaraisiais metais jau tapo įprasta, kad Respublikos komanda yra formuojama paprastai išimtinai tik iš Vilniaus licėjaus ir iš KTU universiteto gimnazijos komandų. Išimčių pastaraisiais metais buvo labai nedaug – tai Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazijos, Kretingos Jurgio Pabrėžos gimnazijos atstovai (nenuilstamojo mokytojo Vytauto Narmonto auklėtiniai) ir dar Kėdainių atstovai.
  Ką gi, laikai tokie, kad tik stambesnių miestų ir kantresnių mokytojų atstovai mūsuose tepajėgia prasibrauti į stipriausiųjų šešetą – ką gi laikai tokie.
  Tuo didesnės pagarbos nusipelno Kupiškio rajono Skapiškio vidurinės mokyklos atstovas Benas Bačanskas, sugebėjęs prasibrauti į stipriausiųjų sprendėjų šešetą ir Kazachstane išsprendęs pilną uždavinį, ir labai pelnytai apdovanotas pagyrimo raštu.
  Lietuvos komanda šiais metais, vadovo profesoriaus Artūro Dubicko nuomone, iš esmės padarė viską, ko buvo galima iš jos tikėtis.
  Ypač džiugina komandos susiklausymas ir sugebėjimas susikaupti lemiamiems startams. Šiais metais, kai pačiose varžybų išvakarėse komandų vadovai susiklosčius aplinkybėms buvo atskirti nuo savo auklėtinių ir kai kurie vadovai dėl to buvo labai neramūs ir nepaprastai dėl to pergyveno, mes galėjome būti daug ramesni, nes tikrai galėjome pasitikėti ir pasitikėjome savo komanda.

Rugpjūčio mėnesio pradžioje Toliejoje, netoli nuo Molėtų, visą savaitę – nuo sekmadienio iki sekmadienio vyko ir labai gražiai pralėkė Tarptautinė “Kengūros” ir “Bebro” konkursų nugalėtojų vasaros stovykla (toliau abu rašysime be kabučių – prie jų esame jau pripratę, juolab, kad Bebras ir apskritai lietuviškos kilmės, nes jo Mama yra mūsiškė profesorė Valentina Dagienė). Abu konkursai yra tarptautiniai – ir Kengūra, ir Bebras, tačiau svečių iš užsienio susilaukė tik Kengūra. Kiek pamenu, nėra dar buvę, kad “Kengūros” stovykloje nebūtume matę mūsų kaimynų ir brolių lenkų. Deja, šiais metais nebuvo kitų didelių mūsų draugų – kaimynų iš Baltarusijos. Šioje vietoje minėtina, kad ir kasmetinis parengiamasis tarptautinis Kengūros organizatorių susitikimas, na, tas, kuris atrenka eilinių metų uždavinius, šį rudenį, jau greit, nes už kelių mėnesių, spalio pabaigoje vyks Baltarusijoje. Šių metų Toliejos stovykla vyko tik viena pamaina, o ne dviem pamainomis, kaip kad buvo pernai, ir juose dalyvavo Kengūros kadetininkai – 7-8 klasių mokiniai.
   Ir Kengūra, ir Bebras turėjo iš esmės vieną ir tą pačią dienotvarkę – tik valgė dviem pamainomis, nes kitaip tiesiog nebūtų sutilpę į valgyklą.

Pačiai stovyklai vadovavo mūsų nuostabioji ramioji Regina Rudalevičienė, todėl nepatyrusiai akiai galėjo pasirodyti, kad stovyklos gyvenimas tvarkosi pats. Už matematiką jau ne pirmus metus buvo atsakingas šių pastabų autorius, ne pirmus metus kartu su manimi dirbo mano bendradarbis Vilniaus Universiteto dėstytojas ir doktorantas Aivaras Novikas ir Kembridžo universiteto studentas Aistis Atminas. Be informatikos dėstytojų stovykloje paskaitą skaitė ir entuziastingai sutiktas buvo vadovėlių autorius Valdas Vanagas.
   Dirbant keliems kolektyvams iš karto ne vienam galėjo pasirodyti, kad užsiėmimų yra daugokai – ir ne vienam, kaip apklausa parodė, taip ir pasirodė, nors bendras stovyklautojų lygis buvo kaip retai kada koks geras, nors pasitaikė ir bijančių vasarą plušėti nenuleidžiant rankų – kaip rugius kertant.
   Prie to nejučia kilstelėjusio užsiėmimų intensyvumo gerokai prisidėjo ir mūsų svečiai iš Lenkijos, kurių lygis šiais metais buvo dar geresnis, negu įprasta – nors jau yra įprasta, kad svečių lygis yra geras.

Visa tai primena šmaikštų posmelį apie tai, kad “lengva būti maestro, turint puikų orkestrą, bet turėt puikų orkestrą _____(pasirinkite tinkamą žodį) tegali geras maestro.” (Man, kaip vietiniam Kašubai, dar visai patiko, kad ir kitur tų Kašubų jau randasi – štai kaimynai vieną tokį labai gerą, vardu Karolis, Varšuvoj surado ir į Tolieją pasiėmė.)

Vyko įprastiniai stovyklų renginiai – įvairios sportinės varžybos, įskaitant ir šachmatų bei šaškių grumtynes. Kiekvieną dieną buvo skelbiamas tos dienos uždavinys, buvo ir vienas uždavinys visoms dienoms. Uždaviniai buvo sprendžiami ir per orientacines varžytuves. Nebuvo sprendžiami uždaviniai tik keliaujant į netoliese esančią Molėtų observatoriją ir per jau, regis, trečią kartą vykusias poetų varžytuves. Bet ten buvo kiti vargai – ten reikėjo rašyti ketureilius. Juos ryžosi rašyti arba, tiksliau pasakius, spėjo užsirašyti rašyti 13 žmonių, tarp kurių nepritrūko ir mūsų minėtųjų antraštės didvyrių – Mato Klebono iš Naujininkų ir Telšių “Ateities” mergaitės Eglės Dobilaitės.

Paskutinę dieną vėl vyko gal pats netikėčiausias renginys – paryčių paskaita, kurioje kasmet dalyvauja vis daugiau dalyvių – šiais metais jų susirinko 46 – tai tikrai daugiau negu pusė visų dalyvių. Nepamiršk, galimas skaitytojau, kad išvakarėse būna baigiamasis vakaras ir ilgai dega atsisveikinimo laužas, todėl paryčiais ateiti į baigiamąją paskaitą nėra labai lengva – reikia, kad laužas jau būtų užgesęs. Tiesa, teoriškai žiūrint, laužui užgesus galima imti ir nebeiti miegoti, bet tada užmigis per užsiėmimą yra garantuotas. O tokių atvejų per šių metų paskaitą beveik nebuvo – na tik vienas – ir neaišku, ar ir tas neapsimestinis – kaip kad, matyt, ir vaizdavimas, kad paskaitų per daug.

(O toji paryčių paskaita atsirado iš juokelių – užteko man kažkada paskutinę naktį, giliai jau sutemus, porimčiu veidu į klausimą: “Kada kita paskaita?” atsakyti “Septintą ryto”. Ir septintą ryto prisistatė septyni vyrai – tais metais neradom vietos, nes viskas buvo užrakinta. Bet jau nuo kitų metų patalpos jau nebebūdavo užrakintos. Ir nuo tada tas baigiamasis ankstyvojo paskutiniojo ryto užsiėmimas jau visada būdavo.) 🙂

Na bet čia ne indukcija, čia viskas daug paprasčiau. Nors pats žodis tikrai rimtas – kaip rimta buvo vienu mirksniu it Kengūra per mūsų vasarą prašuoliavusi stovykla Toliejoje.
(O jeigu jau kalbėti visai atvirai, tai aš žinau daug dalykų, be kurių stovykla būtų daug blogesnė 🙂 , bet visai mažai tokių, su kuriais ji būtų pastebimai geresnė . 😀

Iš kuklumo, kurio visada kažkiek reikia, pabrėžčiau, kad ne vien tik apie save aš dabar čia kalbėjau ir ne vien apie svečią iš Varšuvos – arba šaunųjį Karolį Kašubą, šaunų kaip ir visi kiti likę – paminėti ir kol kas dar bevardžiai stovyklos vasarotojai 🙂 .)

Visada pamatęs Gretą norėdavau ką nors linksmesnio pasakyti. Linksmiau kalbėti ne visada lengva. Galima būtų pradėti nuo paprastų žodžių – kaip ir paprastame kasdieniame gyvenime. Paprastame kasdieniame gyvenime Gretos yra daug. Daug yra kasdieniame gyvenime jos energijos, daug ji įdeda pastangų į tai, ką ji daro, daug ji turi ryžto, daug pademonstruoja užsispyrimo spręsdama uždavinius ar apskritai ką nors darydama, arba ir nedarydama. Jau pradėjo sklisti kalbos, kad ji vaikšto ne į visas pamokas, o uždavinius sprendžia ir per tas, į kurias nenueina. Ne visko pas Gretą yra tiek jau daug. Kai ko pas Gretą yra mažai. Pavyzdžiui, mažai jai dar yra metų, lyginant su bendraklasiais, ir tai nėra baisu, tiesiog Greta yra jaunesnė už savo bendraklasius. Bet tas jaunumas nė kiek nesutrukdė Gretai praeitą rudenį pasirodyti geriau už visus kitus likusius Licėjaus bendraklasius, nesvarbu, iš jaunesnių jie buvo klasių ar iš vyresnių: tik pagalvokite – juk Greta viena vienintelė iš viso Vilniaus licėjaus pakliuvo į Lietuvos komandą, vykusią į Tarptautinę komandinę “Baltijos Kelio” matematikos olimpiadą Gdanske (Lenkija).

Gal manote, kad taip praeitą rudenį šviesiu meteoru įsiveržusi į Lietuvos moksleivių rinktinę, Greta po to kiek stabtelėjo, ėmė elgtis ramiau ir solidžiau, kad nepervargtų ir nepersitemptų, kad ramiai įtvirtintų sėkmę ir įsitvirtintų komandoje? Ne, buvo ne taip. Užuot nusiraminusi, Greta dar padidino apsukas, nes ji labai susidomėjo Pasauline moksleivių matematikos olimpiada, į kurią ji po kitos didelės sėkmės – po I vietos Lietuvos moksleivių matematikos olimpiadoje Druskininkuose – jau išsikovojo teisę važiuoti. Susidomėjusi būsimuoju  Pasaulio matematikos čempionatu Greta vėl linksmai užvirė, kaip linksmai ji, matyt, užverda visada, kai ką nors daro. Ar Jūs manote, kad galima važiuoti į Pasaulinę olimpiadą, nepersprendus tų uždavinių, kurie ten buvo sprendžiami anksčiau? Galite būti ramūs – Greta juos persprendė. Ką dar galima daryti? Daryti galima daug ką, Greta irgi daug ką darė. Ji, pavyzdžiui, pasikalbėjo turbūt su visais aplinkiniais tose Olimpiadose jau buvusiais ir ypač su uždavinius sprendusiais žmonėmis – tai ne sykį mačiau – pasikalbėjo labai dalykiškai, stengdamasi viską išsiaiškinti iki panagių.

Pasižiūrėjus, kaip viskas vyksta, jau kartais labai norisi jai taip ir pasakyti: Greta, stabtelėk, sustok, atsipūsk, nepatrūk. Ką Greta tada darytų, ką ji atsakytų? Aš jaučiu ir žinau, kad ji šyptelėtų ir ramiu energingu balsu pasakytų, kad nieko tokio ypatingo jinai ir neveikianti. Gal dar pasižiūrėtų aukštyn, lyg į dangų. Ir vėl darytų savo. Darytų visa savo esybe linksmai gūžteldama, girdi, kas čia tokio.

Ir gal linkęs būtum ir Tu, mielasis skaitytojau, imti tuo ir patikėti – ar maža tokių šviesių, greitų, darbščių, energingų ir protingų panelių? Taip, jų tikrai yra daug, tikrai ne viena. Tikrai ne dvi. Ir net ne trys. Jų yra daug. Tačiau panelė, turinti Pasaulio matematikos olimpiados medalį, Lietuvoje yra tik viena. O iki paskutiniosios Pasaulinės moksleivių matematikos olimpiados, vykusios Bremene (Vokietija), tokių panelių su matematikos medaliais Lietuvoje visai nebuvo. Dabar jau yra. Nes greta yra Greta Kuprijanovaitė, kuri visada bus pati pirmoji Lietuvos panelė, pelniusi Pasaulinės moksleivių matematikos olimpiados medalį.

Sveikiname Gretą ir visus, kurie yra greta jos.

Romualdas Kašuba, kuris buvo Bremene 2009 metų liepos mėnesį ir viską matė savo akimis

Šių metų Pasaulinė moksleivių matematikos olimpiada, arba, paprastai sakant, Pasaulio pirmenybės, vyko 2009 m. liepos 10-22 dienomis Bremeno mieste, Vokietijoje. Šioji Olimpiada buvo labiau jubiliejinė negu bet kuri iš visų iki šiol vykusių olimpiadų, nes ji buvo jau 50-toji. Vyko ji nekasdieniame Bremeno mieste, kuris, kaip visi pamename, pats buvo muzikinė staigmena. O jau jeigu pritrenkiantis renginys vyksta romantiškame mieste, tai, žiūrėk, ir dar kas nors nutiks, nustebins ar nudžiugins. Taip buvo ir šioje Olimpiadoje.

Mėginsime išvardinti tuos pačius įsimintiniausius mums dalykus. Jų tikrai buvo ne vienas ir ne du.

Pradėkime nuo savųjų, arba nuo Lietuvos komandos, kuri Pasaulio giliausiųjų protų varžytuvėse oficialiai grumiasi (taip, taip, mielasai skaitytojau, nebijokite stipresnio teisingo žodžio, nes per Pasaulio pirmenybes visada grumiamasi iš peties ir iš širdies) jau nuo 1993 metų. Komandos taškų kraitis būdavęs labai įvairus, kada kuklesnis, kada vos ne šimtas taškų – nors 100 taškų barjeras dar lieka neperžengtas.

Jau treti metai Lietuvos komandai vadovauja Nacionalinės Premijos laureatas profesorius habil. dr. Artūras Dubickas, pats buvęs olimpiadininkas ir nugalėtojas. Šiais metais jubiliejinėje Olimpiadoje dalyvavo ir ankstesnysis ilgametis Lietuvos komandos vadovas habil. dr. Juozas Juvencijus Mačys.

Komandoje buvo vienas klaipėdietis – Rolandas Glotnis, 2 kauniečiai – Vaidotas Juronis, Baltarusijos čempionas, bei Paulius Kantautas, ir 3 vilniečiai – Linas Klimavičius, Edvardas Poliakovas bei Greta Kuprijanovaitė. Visi vilniečiai – iš Licėjaus, visi kauniečiai – iš KTU gimnazijos, o Rolandas Glotnis iš Vytauto Didžiojo gimnazijos.

Šioje Olimpiadoje pirmą kartą per tuos 50 metų dalyvavo per 100 komandų. Jubiliejaus proga šeimininkai sukvietė keletą buvusių Olimpiadų nugalėtojų, kurie dabar yra pripažintos matematikos mokslo žvaigždės. Matematikos žvaigždė yra, pavyzdžiui, tas, kuris yra apdovanotas Fieldso medaliu, kuris matematikoje yra tas pats, kas kitur Nobelio premija. Žvaigždžių paradą pradėjo Terensas Tao. Buvo ir daugiau įžymybių. Timas Gowersas, kitas Fieldso medalininkas iš Kembridžo, ten studijuojančio žinomo mūsų olimpiadininko Aisčio Atmino liudijimu, šiais metais tame pačiame Kembridže dėstė jam tikimybių teoriją.

Pati Lietuvos komanda, jeigu lygintume ją su pernykšte, buvo labai atjaunėjusi – Pasaulinės olimpiados prakaitą joje buvo liejęs tik kaunietis Vaidotas Juronis, kuriam tai buvo jau trečiasis pasaulinis jėgų išbandymas. Ir nors Vaidotas gali didžiuotis esąs Baltarusijos čempionas, tačiau iki šiol pasaulio pirmenybėse jam dar nebuvo pasisekę atskleisti savęs iš esmės. Vaidotas nenuleido rankų, dirbo ir laukė savo valandos. Ir šiais metais jis sulaukė savo valandos. Surinkęs 27 taškus ir iš esmės išsprendęs 4 iš 6 uždavinių jis toliau jau galėjo visai ramiai laukti savo sidabro medalio – ir sulaukė jo. Tai šeštasis lietuvių sidabro medalis dalyvaujant atskira komanda, o žiūrint istoriškai – septintasis. Sveikiname ir Vaidotą, ir jo mokytoją Leoną Narkevičių – tai jų abiejų žvaigždžių valanda.

Apie kitą Lietuvos medalininkę Gretą Kuprijanovaitę norėtųsi pakalbėti atskirai, dabar tik pasakykime, kad tai apskritai pirmasis Lietuvos merginos medalis Pasaulio matematikos pirmenybėse. Sveikiname Gretą kartu su visais ją mokiusiais Licėjaus mokytojais. Tai taip pat labai istorinė valanda ir taip jau supuolė, kad ir “kaltininkų” – ją mokusių mokytojų – yra oi ne vienas!

Iki bronzos medalio nedaug tetrūko devintokui Linui Klimavičiui, kuris Licėjuje (pas mokytoją Beną Budvytį) tesimoko dar tik pirmus metus. Pradėta geriau už patį Vytautą Gruslį.

Apskritai Lietuvos komanda su 5 naujokais iš 6 komandos narių, lyginant su pernykščiu pasirodymu, pasirodė tikrai gerai, nes surinko 77 taškus – tik 15 taškų mažiau negu pernai. Tačiau laikai dabar tokie, kad toje matematinio pasaulio vietoje, kurioje mes dabar esame atsidūrę – pirmoje komandų pusėje netoli nuo pirmojo trečdalio – vienas nesurinktas taškas šiais metais reiškė nepakilimą per vieną vietą.

Nors Linas Klimavičius bronzos medalio negavo, tačiau be apdovanojimo neliko, mat jis, kaip ir dar du kiti komandos debiutantai – Edvardas Poliakovas iš Vilniaus ir Paulius Kantautas iš Kauno, visiškai, su visų galimų atvejų išnagrinėjimu, išsprendė po vieną „pilną“ uždavinį – o būtent tai ir yra vertinama Garbės raštu. Beje, nuo šių metų tokia nuostata įsigaliojo ir Lietuvos matematikų olimpiadoje.

Be atskiro apdovanojimo liko 2 taškus sukaupęs klaipėdietis Rolandas Glotnis – tačiau Pasaulio pirmenybėse ir vieną tašką pelnyti nelengva, jau nekalbant apie tai, kad olimpiadų istorijoje yra buvę daugybė atvejų, kai nė vieno taško nepelnydavo ištisos komandos.

Apskritai minėtina, kad paskutiniųjų metų olimpiadose būna vienas uždavinys, kurį visą iki galo išsprendžia vos keli žmonės. Toks uždavinys buvo ir šiemet – šokinėjo skaičių tiesėje vis dešinėn sau žiogelis. Trys žmonės visame pasaulyje tesugebėjo susigaudyti, kaip jam reikėtų geriausiai striksėti.

Šuoliais lekia vasara, jau pats laikas galvoti ir apie Lietuvos komandinę matematikos olimpiadą profesoriaus Jono Kubiliaus taurei laimėti. Ji bus jau 24-toji. Tad už metų ir čia bus jubiliejus.

Dėl dalyvavimo Vidurio Europos varžytuvėse Jono Kubiliaus taurė šiais metais įvyks pora savaičių anksčiau, negu kad ji visada vykdavusi. Šių metų komandinė olimpiada vyks rugsėjo 12 dieną Vilniaus universiteto Matematikos ir informatikos fakultete, adresu Vilnius, Naugarduko 24.